#AtkurtaiLietuvai100: Antanas Smetona. Rusijos prižadai

Tekstas spausdintas 1917-ųjų metų spalio 25 d. „Lietuvos aide“.

Pasklido spaudoje žinia, jog Rusijos darbininkų ir kareivių atstovų tarybos pildomasis komitetas, išrinkęs Rusijos atstovą santarvininkų Paryžiaus konferencijon, eilėje nurodymų, kuriomis jis privalo toje konferencijoje vaduotis, pastatė pirmon vieton Lietuvos, Lenkijos ir latvių žemės autonomijas. Vadinasi, dabartinė Rusijos valdžia pripažįsta juos autonomijų klausimus pamatinėmis santaikos sąlygomis. Šiaip ar taip žiūrint į tą rusų valdžios pažadą, jis nėra be principo vertės. Nustojusi savo pakraščių, rasit, nebepasitikėdama jų ginklu per šį karą atgauti, pagaliau ryžosi ji, žadėdama liuosybės, laimėti juos per santaikos derybas. Tokia, rodosi, yra tos žinios prasmė. Kaip Rusijos darbininkų ir kareivių taryba supranta autonomiją, sunku dabar įspėti. Bet tas klausimas negali mums nerūpėti; destis, kokio turinio dedam tan žodin esti visokių autonomijų. Vienos šalys, tuo žodžiu vadinamos, turi tik paviršutinių ryšių su ta valstybe, kurios viršenybė ant jos uždėta, o šiaupjau yra beveik nepriklausomos nuo savo viršininkės; kitos, turėdamos ant rašto plačios savivaldybės, ištikrųjų maža laisvės teturi. Veltui šiandien lauktume aiškesnio nustatymo rusų žadamosios Lietuvos, Lenkijos ir latvių žemės autonomijomis.

Viena yra svarbu lietuviams, ir taip pažymėtina, kad Rusija viešai drįso užsiminti apie tai, ko pirma nei liberalų, nei kitos kairesnės už juos partijos netikėdavo dėti į savo politikos programas, kada jos prie senosios rusų valdžios, būdamos Dūmoje opozicija, tarėsi ginusios Rusijos piliečių ir spaudžiamų tautų liuosybę. Teorijoje rusų liberalai pripažindavo tik Lenkijai autonomiją, o lietuviams žadėjo irgi teorijoje tik paskui, gerokai palūkėjus, ją pripažinti.

Ta pati darbininkų ir kareivių taryba, lietuvių atstovų prašoma, revoliucijos pradžioje pasakyti savo nuomonę apie Lietuvą, atsakė jiems maždaug šiaip: Pirma išsiaiškinkite spaudoje, kas tai yra Lietuva, tada pamatysime. Tuo tarpu rado ji galimu daiktu pripažinti nepriklausomą Lenkiją, surištą su Rusija. Išeina, kad arba nežinojo revoliucijos valdžia turėjusi Lietuvą Rusijos ribose, arba laikė menkniekiu Lietuvos klausimą. Tad jau jai žinoti, kodėl taip atsitiko.

Kaip gi žiūrėjo į tą klausimą liberalų partija, kada ji tebejuto daug pamato revoliucionierių tarpe? Atsiminkime, ką ji atsakė šią vasarą ponui Leonui, pirmosios Dūmos atstovui ir savo nariui, kada tas pareikalavo, iš jos pastatyti Lietuvos autonomijos klausimą. Jam buvo atsakyta: Jei Lietuva būtų duota autonomija, tada ir kitos Rusijos tautos to pat pareikalautų. Tad kas beliktų Rusijai?

Neseniai buvusioje Stokholmo konferencijoje rusų revoliucijos atstovai daug prišnekėjo apie visokias liuosybes. Ten buvo reikalaujama žydams net Palestinos, visokių laisvių Rusijoje, ir kitose valstybėse, bet Lietuva buvo užmiršta.

Šią vasarą birželio pabaigoje lietuviai atstovai tarėsi Petrapilyje su atsakomais dabartinės vyriausybės organais dėl netikusio sričių paskirstymo Rusijos konstituantai rinkti: mat, Kauno ir Vilniaus guvernijos buvo priskirsto į Minsko sritį, Suvalkų gubernija į Lenkiją. Lietuviai spyrėsi, kad bent čia Lietuva nebūtų skaldoma, kad bent čia jai būtų „apsisprendimo“ teisė pagerbta. Bet nieko nepešė: jiems net nebuvo duota ligi galo išsiaiškinti reikalas. Todėl nenuostabu, kad po to baronas Šilingas, kurs buvo tuo reikalu lietuvių deputacijoje, išsižodino, jog iš Rusijos demokratų sunku tikėtis Lietuvai liuosybės.

Taip pat vasarą, kada Rusija daugiau nei dabar tikėjo savimi, rusų valstiečių suvažiavimas, susirinkęs duonos ir laisvės obalsiu, apreiškė nemažo apetito Lietuvos žemei: čia, girdi, po karo būsią daug liuosos žemės, taigi ji praversianti ir jiems. Tai girdėdamas, žmogus noromis nenoromis meni Stoluipino gadynę grįžtant, kad ir po laisvės skraiste.

Tai atsiminus tokių ir kitokių abejojimų kyla. Ar ištesėtų rusai, jei nuo jų pareitų, ką jie šiandien ketina? Kuo jie laiduotų savo pažadą? Juk praėjus paojui, rasit, visa vėl atslūgtų ir paliktų kaip pirma buvę. Tal ne naujiena pažadams istorijoje. Laiduoti ką gali stipri, pastovi, tyrusi valdžia. Nereikia abejoti gerais dabartinės rusų valdžios norais. Prisikentę nuo senosios vyriausybės priespaudų, verčiami sunkių aplinkybių revoliucijos vadai, norėdami gelbėti Rusiją, sustiprinti jai atkovotos liuosybės pamatus, daro tikrai didelį žingsnį savo ideologijoje, kada žada Lietuvai ir kitoms šalims, išsprūdusioms iš jų rankų, autonomijas. Tačiau reikia dvejoti, begu tas žingsnis būtų gilaus jų įsitikinimo išdaras.

Antra vertus, Lietuva nebegali pasitenkinti autonomija: ji nori, gali ir turi teisės tapti atskira valstybe. Iš savo ir iš kitų šalių patyrimo regi lietuviai, jog jų tautybės idealai tegali nokti ir plėtotis griežtai atsiribojus nuo kaimynų. Jei Lietuvai tektų vėl pakliūti į rusų valstybės ribas, tad jos likimą lemtų ne teisė, bet pajėga, nes: kas stipresnis, tas ir teisesnis. Juk Suomijos pavyzdys aiškiai tai parodo. Dabartinė Rusija, brangindama savo liuosybę, turėtų užjausti ir Lietuvos liuosybę, kokios ji pati nori, – Lietuvos, kuri per karą yra daugiausia vargų pakėlusi. Revoliucionierių valdžia, pripažinusi lietuvių tautai dalį liuosybės, ilgainiui turės įsitikinti, kad ta liuosybė Lietuvai visa pridera.