#AtkurtaiLietuvai100: Antanas Smetona. Šviesos ir mokslo

Šis tekstas buvo spausdintas 1917-ųjų metų spalio 20-osios dienos „Lietuvos aide“

Vargsta visa, vargsta ir mūsų mokykla. Kuone visi lietuviai mokytojai yra išvažiavę Rusijon, aukštesnėms mokykloms neturime nei tinkamų mokslų įrankių, nei tinkamų būstų. Visa, be ko mokykla negali gyvuoti, turėjome patys pasitiekti ir įsitaisyti. Maitinamės, kaip karo metas leidžia, ir taisomės mokymo įstaigas taip pat tokias, kokios yra galimos šioje sunkioje gadynėje. Ir čia vėl apsireiškia lietuvių gajumas. Rodos, nieko negalima buvo padaryti iš likusių mokytojų pajėgų, betgi nemaža padaryta. Jau dvejus metus gyvuoja bent kelios mišrios vyrų bei mergaičių gimnazijos. Jose ėmė mokytis neprityrę mokytojai, taip sakant, verčiami aplinkybių to darbo griebtis. Bet nežiūrint to, gimnazijos dirba ir plėtojasi. Neturėjome vadovėlių ir dar neturime visų, bet ir čia didelė pradžia padaryta: trumpu laiku jų išėjo bent dešimt. Kas svarbiausia, lietuvių gimnazija lietuviška: visų mokslo dalykų mokoma gimtąja kalba. Šioks ar toks Lietuvos likimas bus, to, reikia, tikėtis, niekas mums nebeatims.

Tačiau visuomenės švietimo pamatas yra pradedamoji, liaudies mokykla, todėl jai turi būti visų daugiausia darbo dedama. Nuo jos pareina gangreit, visa tautos klotis. Jei visos tautos rūpinasi vidutinį ir aukštąjį mokslą gimtąja kalba vesti, tai dar daugiau privalo jos taip vesti liaudies mokyklą, kuri turi būti suaugusi su liuosa visuomenės siela. Prieš karą pradedamoji lietuvių mokykla buvo pavergta: joje mokslas ėjo svetima kalba, mokytojai buvo irgi svetimi, neprieinami minioms. Šis karas turės paliuosuoti jų galutinai iš verguvės. Dabar mes nebeprivalome svetima, nesuprantama kalba mokyti. Čia taip pat esame daugiau ir pasiruošę, negu gimnazijoms, nes, pirma, vadovėlių mums netrūksta, antra, ir ateityje turėsime mokytojų iš Amerikos ir Rusijos lietuvių, kurie, nurimus karo audrai, daugumas grįš savo kraštan.

Bet kol jie sugrįš turėsime pavargti ir manytis tomis pajėgomis, kurios mums paliko, turėsime patys, dar karo metu, pasigaminti vedėjų pradedamosioms mokykloms. Kol tebebuvo užgrėsta mokykla, lietuvė motyna pati dažniausia turėjo savo kūdikius mokyti, verpdama ar kitą kokį darbą dirbdama. Tą mokyklą geriausiai vaizdina dailininkas Rimša. Tai tikrai vargo mokyklos būta. Panašiai tenka mums versti ir šiandien. Mokytoju eina buvęs valsčiaus raštininkas, priauglys jaunikaitis, kelias klases išėjęs, mergina ar vaikinas, išėjęs greitomis įtaisytus Vilniuje ar kur kitur mokytojų kursus. Visi jie privalo dar patys toliau mokytis, bet aplinkybės verčia liautis patiems mokiusis ir imtis kitų mokyti. Taip liepia elgtis tėvynės priedermė. Tiesa, tai nėra tikri mokytojai, koki paprastai esti rimties laiku, nėra paprastos mokyklos, kaip tat žmonėse, laimingesnėse šalyse esti. Tačiau jos padarys didį darbą mūsų krašte: įves tautinę, savą mokyklą. Ir čia, rasit, svarbiau yra ne tiek mokytojo mokslo didumas, kiek jo sielos prakilnumas, jo atsidėjimas tautai. Jo laimė nelepina. Visur aplinkui didžiausias skurdas, kurio negali nematyti jautri mokytojo širdis. Bet, antra vertus, tos sunkios aplinkybės jį stipriai užgrūdins, atims jis tą neužmirštamą gadynę, ir, kada praeis sielvartų dienos, minės ją, gerėdamos savo darbu, kaip tas artojas, kuriam teko berti grūdai į nepriruoštą dirvą ir kuris betgi susilaukė geriausių vaisių.

Deja, kad lig šiol ne visur turime tų vargo mokyklų. Vienu yra tankus tinklas nutiestas; kitur kaip ir nežymu: vienoje apskrityje jų skaičius siekia arti šimto, kitoje vos dešimt tepareina. Lietuvos Tarybos uždavinys bus pasirūpinti, kiek nuo jos priderės, kad tas pradedamųjų mokyklų tinklas būtų maždaug visur Lietuvoje vienodai tankus.

Tik iš kur paimti tiek daug mokytojų? Kad bent didumas vaikų galėtų mokytis, reikia per du tūkstančiu mokyklų ir, vadinasi, bent tiek pat mokytojų. Ar ištesėsime? Tėra du tikru keliu: visų pirma reikia išrankioti visame krašte visi mokytojai, taip pat šiek tiek gavę švietimo vaikinai ir merginos, antra, steigti visur daugiau mokytojų kursų.

Tam tikslui reikia daugiau mūsų šviesesnės visuomenės susipratimo, kad ji padėtų pinigais ir pritarimu, ir vokiečių valdžios nekliudymo, kad ji liuosai leistų lietuvių švietimo draugijoms ir šiaip jau atskiriems veikėjams ruošti mokytojus.

Atsiminkime, jog pradedamoji mokykla turi stovėti pirmutinėje mūsų darbų eilėje.