#AtkurtaiLietuvai100: Kazimieras Jokantas. Dar dėl plesbiscito

Tekstas spausdintas 1918-ųjų metų sausio 22-osios dienos „Lietuvos aide“

Peterburgo telegrafo agentūra gruodžio 24 d. paskelbė 6 programos punktus, pateiktus rusų delegacijos taikos taryboms L. Brastoje. Kad tos tarybos turi mums pirmaeilės reikšmės, aišku kiekvienam. Užtat pravartu įsidėmėti kiekviena smulkmena, kuri ten iškyla aikštėn, ir gerai išsiaiškinti jos reikšmė.

Trečiajame punkte pasakyta, jogei įvairioms tautoms, neturėjusioms prieš karą politikos nepriklausomybės, privalu esą duoti galimybės liuosai spręsti, prie kurios valstybės jos norinčios toliau prigulėti, arba balsavimu nutarti tautos nepriklausomybę. Balsavimas turįs būti visiškai liuosai atliekamas visų to krašto gyventojų neišskiriant nė pabėgėlių.

Principas, kaip regime, labai demokratiškas ir iš pirmo žvilgsnio išrodo geras. Bet tik mintyje imant. Arčiau gi pažįstant mūsų kraštą, gyventojų išsilavinimą ir sąstatą, politikos supratimus ir tautinę sąmonę, tasai principas mums visai nedera, nes juos sekdami, mes kaip tik prieitume prie priešingų rezultatų, kokius turi omenyje tasai principas. Jis nori duoti kiekvienam atskiram asmeniui apsisprendimo liuosybę. Bet ar mūsų krašto gyventojai visi turi užtenkamai privalumų, kad liosai galėtų spręsti tokius painius ir reikalaujančius didelio išmanymo klausimus, kaip valstybės klausimas? Jei pasirodytų, kad daugumas gyventojų tokių privalumų neturi ir, kaip lengva numatyti, balsuojant pasiduotų tik įkalbinėjimams ir sugestijai kokių nors gudrių politikos vertelgų, mokančių sunaudoti tamsumą, tai balsavimas būtų visai ne liuosas, kaip to nori principas; tatai būtų balsavimas iš šalies įkalbėtas tokių daugiausia žmonių, kurie tik turi kaip tik priešingus mūsų tautai politikos tikslus ir moka prieš minią gerai juos paslėpti.

Lietuvos visuomenėje yra dar nemaža žmonių, kurie išaugę senosios tvarkos vergijoje, neturėjo nei progos, nei galimybės svarstyti tokių klausimų, kurių rišimui norima jie pašaukti. Užėjus karui, tokios progos jie irgi neturėjo. Daugumas jų nei knygų, nei laikraščių neskaitė ir politikos klausimuose tikriausi nežinėliai. Draugijų gyvenimas, ką tik pradėjęs leisti šaknis prieš karą, paskutiniais trejais metais apmirė ir tik dabar po truputį vėl ima gaivelėtis. Taigi daugelis žmonių mažai teišsilavinę, politikos žvilgsniu nesusipratę ir neturi aiškios tautinės sąmonės. Čia užteks priminus didelį daugumą Vilniaus gub. Lietuvių, kurie išviso nežino, kas jie toki esą ir nemoka skirti tautybės nuo tikybos. Kaip gi toki žmonės gali liuosai spręsti? Žmonių nesusipratimas  būtų čia kuonegražiausiai naudojamas svetimiems tikslams tų, kurie nebijo nieko nustoti ir nesivaržo priemonėmis. Ar tat būtų teisinga, ar demokratiška, kad toki vertelgos ar pašaliečiai pakreiptų savo pusėn žmones be politikos sąmonės, nesiorientuojančius, neišmanančius, ir kad tuo būdu jie pravestų savo nuosavią politikos liniją?

Spręsti  apie tautos likimą gali tik susipratusioji visuomenė, nusimananti, kas ji esanti ir ko norinti. Tos susipratusios lietuvių visuomenės atstovai, dalyvavusieji Vilniaus konferencijoje, aiškiai pasisakė, ko nori, priimtoje vienu balsu rezoliucijoje. Ją pripažino, kiek žinia, ir Rusijos ir Amerikos, ir kitų šalių lietuviai. Parvažiavę namo Konferencijos nariai darė po visą kraštą daugybę susirinkimų (jie ne visi laikraščiuose pažymėti), kuriuose buvo aiškinamai Konferencijos darbai ir kalbama apie išrinktąją Tarybą, ir visur klausytojai pritarė ir pripažino. Jokių protestų iš lietuvių pusės niekur neteko girdėti.

Norint gi plačiau patikrinti Lietuvos politikos nusistatymą, teisingiau ir tikriau būtų galima tatai padaryti kitais korektyvais, ne plesbiscitu (balsavimu). Čia ateitų pagalbon pačios konferencijos nurodytais būdais – Lietuvos Seimas, demokratiniais rinkimais sudarytas, kur jau savo balsą paduotų ne tamsūs be savo sąmonės žmonės, bet jų parinktieji atstovai, geriau nusimaną politikoje ir suprantą krašto reikalus.