#AtkurtaiLietuvai100: M. Šveikauskytė. Į Lietuvos moteris

Tekstas spausdintas 1918-ųjų vasario 7-osios „Lietuvos aide“

Atgimus vilčiai sulaukti šviesesnės ateities laikų, Lietuvos gyvenimo pulsas, lyg iš sunkaus miego pabudęs, pradėjo gyviau plakti. Kasdien beveik tenka skaityti laikraščiuose apie naujai kylančias mokyklas, atgyjančias draugijas ir besiplėtojantį visuomenės gyvenimą. Tik dar ligšiol taip maža teko girdėti apie lietuves moteris. Rodos prieš karą buvo jau besiplėtojančios ir gyvai pradedančios dirbti Lietuvių moterų draugijos, bet šiandien apie tat nėra jokios žinios. Kodėl taip?

Jei moterys pačios nepasirūpins apie save, sunku yra reikalauti, kad kiti jas atmintų. Manau, kad visos Lietuvos moterys tvirčiau būtų susispietusios į kuopas, turėtų savo vieša organizacijas ir veikliau dalyvautų visuomenės gyvenime, gal tuomet būtų išvengusios to fakto, jog sušauktoje Lietuvių Konferencijoje nedalyvavo nė viena moterų atstovė. Lietuviai pripažįsta savo moterims, rodos, lygias teises, bet atėjus progai patvirtinti tą pripažinimą, moters palieka lyg netyčia užmirštos. Nebuvo pamiršta pakviesti šios ar kitos partijos ar srovės atstovai, o visa pusė Lietuvos piliečių liko užmiršta. Toks atsitikimas, rodos, turėtų skaudžiai užgauti visos Lietuvos moteris. Tuo tarpu taip maža dar kilo protesto balsų.

Mūsų tautos atgimimo istorija gali kuo puikiausiai išrodyti, kad atsirastų ir pas mus išlavintų moterų, kurios lygiai su vyrais galėtų darbuotis ir tartis savo tėvynės atstatyme. Nuo senų laikų moterys lietuvės darbavosi drauge su vyrais, sunkiausiuose Lietuvos gyvenimo metuose, dar prieš spaudos atgavimą; kodėl gi dabar jos turėtų būti skaitomos atliekuonėmis visuomenės darbe?

Taip, žinoma, ir nėra. Trūksta tik joms tvirtesnės organizacijos ir veiklesnio dalyvavimo visuomenės gyvenime.

Dabar kaip tik, mūsų šaliai ateities aušrai švintant, turėtų visos lietuvės moterys susiorganizuoti tvirtai į veiklias kuopas, draugijas, kurios turėtų dirbti ne tik miestuose, net kiekviename miestelyje, sodžiuje; kiekviename Lietuvos užkampyje turėtų būti keliamas moterų lavinimosi ir susipratimo obalsis. Karo  vėsulai Lietuvą aplankius, mūsų sodietis visokių aplinkybių varžomas, kartais puolė dvasios ir doros žvilgsniu. Tenka patvirtinti liūdnas faktas, kad daug mūsų sodiečių merginų jau nebe tos senovės dainų apdainuotas, rūtelių darželių ravėjėlės ringuotų raštų, plonų drobių skaisčios audėjėlės. Kaip liūdna ir skaudu žiūrėti, kaip greit prigyja mūsų sodiečių tarpe blogi įpročiai, netikę pasielgimai, kareiviškai atšiaurūs apsiėjimo būdai.

Taigi iš vienos pusės karo aplinkybių tvirkinimas, o iš antros – jokio dvasinio palaikymo; niekas neatkreipia sielų šviesesnėn gyvenimo pusėn, nepaskleidžia šviesesnių, prakilnesnių minčių.

Rodo čia kaip tik turėtų padirbėti moterų draugijos, kurių nariai taisytų sodžiaus merginoms, moterims paskaitas, vakarinius kursus, steigtų knygynus ir šventadieniais pamokomis pasilinksminimus.

Mūsų tautai švinta rytojaus aušra, o kokius piliečius, kokią naują kartą galės išauginti mūsų moterys, jeigu jų pačių sielose nebus šviesesnio jausmo prakilnesnių idėjų. Žinoma gi yra, jog niekas taip neatsiliepia vaiko sieloje, kaip motinos žodžiai, ir jaunų dienų įkvėpimai lieka švyturiais per visą žmogaus gyvenimą.

Lietuvos moterys turėtų dabar subrusti, darbuotis, viešai kelti susiprašimo obalsį, kad lietuvės moterys nuo inteligentės ligi sodietės suprastų savo svarbųjį pašaukimo uždavinį, dabar ir ateičiai, kaip pilietės motinos.