#AtkurtaiLietuvai100: Peliksas Bugailiškis. Pirmąjį badą varant

Tekstas spausdintas 1918-ųjų metų, sausio 26-osios dienos „Lietuvos aide“ 

Naujos valstybės sudarymas, ypačiai jos atstatymas iš nebūties – tai sunkiausios ir kartu didžiausios atsakomybės uždavinys.

Iš praeities turime pavyzdžių, kaip tautos gyvenusios įvairios maišaties, perversmų, kiek jos pakėlusios bereikalingos kovos, išeikvojusios jėgų, kolei galop sustiprėjo jų organizmas, susidarė tvirta savo vidaus jėga valstybė.

Dėl to, žengiant tautai valstybinio gyvenimo kelian, jos nariams tenka laikyti sunkūs piliečio kvotimai. Čia turi paaiškėti, ar mūsų tauta pilnai pribrendusi valstybinės sąmonės, ar užtenkamai išsiplėtojęs jos pilietiškumas. Jos gi vadams tenka parodyti plačios politikos išminties, kuri apsireiškia ne mokėjime sustiprinti savo siaurus luominius ar partinius (srovių) reikalus, bet atbulai – jų atsižadėjime nusistatant bendrais tautos ir krašto reikalais.

Nereiškia tatai, kad mūsų srovės ir partijos nustotų gyvavusios ir visai atsisakytų savo įtakos visuomenės ir politikos gyvenimo bėgyje. Visų partijų ir srovių žmonės galėtų ir turėtų dalyvauti valstybės kuriamajame darbe, bet jie čia turėtų ne tiek savo partijos siekimams tarnauti ir juos remti, kiek patį valstybės tvarkymą vykdinti, jo būtinąsias įstaigas kurti ir jas plėtoti, stiprinti.

Žodžiu, valstybinėje ruošoje pirmojon vieton stoti turėtų savo darbo žinovai, tam tikri specialistai, vis tie kokio jie krypsnio būtų.

Mūsų pirmųjų valstybės barininkų, kitaip tariant, Lietuvos Tarybos uždaviniai neturėtų taip pat būti per daug platūs. Jie neprivalo siekti toli ateitin, būtent, toliau Steigiamojo Lietuvos Seimos, nes tai būtų nepakeliami ir nepriderami jai uždaviniai. Jos vyriausias ir darbas – priruošti pamatai būsimajam valstybės rūmui, pateikti jam medžiagos, sutelkti darbininkai.

Iš didžiausio nuopelno bus tie mūsų naujos valstybės barininkai nupelnę, jeigu mokės tinkamai tuos valstybės pamatus patiesti, jei mokės suteikti naujai valstybei tinkamų sąlygų jos politikiniam gyvenimui, kuriame rastų vietos ir progos visos mūsų krašto jėgos apsireikšti. Čia kalbame apie tikrojo valstybinio gyvenimo garantijas, kuriomis visiems krašto piliečiams būtų patikrintos politikinės teisės, kuriomis naudojasi pažangiosios valstybės.

Iškarto susiteikę žmonėms jų visas piliečio teises, išvengtume savo valstybėje kenksmingos ir įtemptos kovos dėl valstybinės valdžios vairo, sutaupytume tautos energiją krašto kuriamajam darbui, pagaliau, greičiau įtrauktume valstybės gyveniman plačiąją liaudį, įgydami kartu su ja naujų jėgų ir idėjų.

Mūsų būsimojo krašto konstitucija ir jos teisėtasis gimdytojas steigiamasis Lietuvos Seimas privalo būti sudaryti tinkamais demokratinei tautai pamatais. Lietuvos Steigiamajame Seime privalo tarsi savo žodį visi jos piliečiai, kitaip sakant, jo rinkimuose turi lygiai dalyvauti visi pilnamečiai gyventojai, kurie liuosai ir nevaržomai galėtų paduoti savo balsą už tinkamą kandidatą.

Čia neturėtų būti skirtumo tarp vargšo ir lobininko, pono ir darbininko, svetimtaučio ir saviškio. Rinkimų išdaviniai turėtų parodyti tikrą visuomenės balsą, kaip jis yra, su visais įvairumais, o ne vien kurią dalį, kad ir didžiumą. Dėl to rinkimai turėtų būti dar proporciniai, kad visos apsireiškusios krašte srovės galėtų turėti savo atstovų seime, žiūrint kiek bus apsireiškę balsavimuose jų šalininkų.

Tie proporciniai rinkimai tai vienintelis būdas suderinti išsiskaidę tarp daugelio kandidatų balsai, išvengti priepuolamų balsavimo išdavinių, sumažinti rinkimų karštis ir kartu padidinti žmonių domėjimasis rinkimais; mat, čia nė vienas paduotasis balsas nenueis veltui ir turės savo svarbumą bendrame skaičiuje.

Mūsų ateities pavaizdu turėtų būti kitos mažosios tautos – valstybės, kaip Suomija, Norvegija, Šveicarija, kurios savo demokratiniu nusistatymu toli pirmyn pariedėjo ir aukštai pakėlė savo krašto ir žmonių gerovę.

Tie gyvi pavyzdžiai lai neduoda mums iš kelio iškrypti, krašto gi gerovė tebūna mums vedamoji žvaigždė.