#AtkurtaiLietuvai100: Petras Klimas. Etnografinio dėsnio reikšmė

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 27 d. „Lietuvos aide“

Pereitą kartą mes kalbėjome apie etnografinio dėsnio vertybę. Ten rodėme, jog, stovint ant dorinio ir teisės pagrindo, tauta tegali vaduotis, savo žemę ribojant, tik tuo etnografiniu dėsniu. Tam tikros aplinkybės, pati gyvenimo praktika ir jo reikalai, berods, gali tą dėsnį šion ar ton pusėn kiek pakreipti, jį pataisyti, aplyginti. Bet jis turi išlikti vyriausiuoju obalsiu, kuriuo mes ruošiamės savo šalį atstatyti, tiesiog dėl to, kad kitaip mes nustojame savosios tautinės teisės ir savojo dorinio pagrindo.

Užtatai, pažinus jo vertybę, yra didžiai svarbu išgliaudyti, ką tas dėsnis reiškia. Mums yra žinoma, jog bet kas ligi šiol etnografinėmis sienomis vadina tokias sienas, kurios skiria vartojamas kalbas. Kadangi tačiau reta yra rasti, kad viena kuri kalba būtų vartojama išimtinai vienoje srityje, o kita taip pat išimtinai čia jau gretimojoje, todėl, skiriamąsias sienas tirdami, paprastai veda jas atsižvelgiant į kalbą, kuria šneka daugumas. Be to, to daugumo gali būti išviso daugiau arba tik palyginti daugiau. Taigi tuo dėsnio supratimu, tereikia aptirti, kur vienos kalbos bent daugiau yra vartojama, negu kurios kitos, ir tomis vietomis tautos ribos nužymėti.

Bet klausimas, ar visada ir ar visur tokia vien vartojamos kalbos žymė, tautos sienas vedant ir tautos gyvatą ateičiai tvarkant, gali būti sprendžiama, tikra ir teisinga?

Tiesa, žmonių kalba, yra svarbiausias bendravimo įnagis. Vienos kalbos jungtimi žmonės rišasi į vieną bendrovę ir nuo kitų bendrovių atsiskiria. Tokiu būdu ant kalbos pagrindo išauga ypatinga tauta su atskira savo kultūra. Taip pat ateičiai tas bendravimas riša vienos kalbos žmones į atskirą savitą draugiją. Nes tik tokioj savitoj draugijoje tie žmonės geriausiai gali patenkinti savo reikalus ir siekimus. Kitaip sakant, geriausias pasaulio susitvarkymas būtų toks, kur kiekvienos atskiros kalbos žmonės savo žemėse darytų ir atskiras savitai savo reikalus tvarkančias politikos bendroves arba valstybes.

Bet gyvenimas, kaip jau aną kartą minėjome, tuo keliu nėjo. Sumišo čia ir kalbos. Tos pačios tautos žmonės, kurie pirma viena kalba kalbėjo, ėmė dėl šiokių ar tokių priežasčių kalbą mainyti, maišyti. Antai Lietuvoje aukštieji luomai ėmė vietoj savosios gimtosios kalbos vartoti rusų arba lenkų. Kitose šalyse tokiais pat atvejais vartojo prancūzų kalbą. Vėl mokslo ir teisės raštuose bemaž visas kultūringasis pasaulis ilgą laiką vartojo latynų kalbą.

Kyla tad klausimas, kiek svėrė ir sveria tautos kultūrai vartojamoji kalba ir ar ta kalba yra vienintelė sprendžiamoji tautos arba, kitaip sakant, etnografinio atskirumo žymė?

Turime be abejonių pripažinti, kad savoji vartojamoji kalba tautą sujungia į savitą, ypatingą bendrovę. Tuo būdu, net visą kultūrą iš kitų imdama, skolindama, vistik savo kalbon ją išvertusi, ji išsilaiko bent pažiūrėti savarankiška. Kitaip sakant, svetimoji kultūra savąja kalba reiškiama ir platinama, tautos dar nepanaikina. Berods, tokia vienos kalbos teskiriama tauta jau yra savo dvasią praradusi, taipo pat savo reikšmės pasaulyje nustojusi. Tačiau, nors ir bereikšmė, kad ir skolomis tegyvendama, ji vistik tarp kitų tautų palieka atskira žmonių kuopa.

Bet gali būti ir priešingai. Savita, atskira tauta gali imtis svetimos kalbos ir betgi išlikti visiškai atskira, savarankiška kitų tautų tarpe. Gyvenime, žinoma, toki atsitikimai kada tautos visuomenė imtųsi svetimos kalbos, vargu bėra galimi. Tik vieni kiti jos sluoksniai, arba jų vadai čia gali padaryti tokius mainus. Bet ir perdėm kitai kalbai įsigalėjus tauta dėlto gali neprarasti nei savo dvasios nei savitumo. Mums yra žinomi gyvi pavyzdžiai, kur ta pačia kalba kalbą žmonės daro betgi atskiras tautas ir įvairiomis kalbomis kalbantieji daro viena tautą. Angliškai kalbą amerikiečiai nėra anglai, kaip ir prancūziškai kalbą belgiečiai nėra prancūzai. Lyginai prancūziškai, vokiškai ir itališkai kalbą šveicariečiai šiaip ar taip kitų tautų tarpe sudaro visiškai savitą bendrovę, kuriai vargu kas atsisakys teikti tautos vardą. Mes žinome taipo pat, jog įvairiakalbiai Amerikos piliečiai yra pribrendę visai atskiros ir bendros tautos supratimo.

Gražiausias pavyzdys čia yra mūsų pačių istorija. Mūsų bajorija, gimtoji šviesuomenė, kada ėmė kalbėti ir rašyti rusiškai ar lenkiškai. Bet kas galės pasakyti, jog dėlto ji yra kada nustojusi savo lietuviškos individualybės (savitumo)? Tegu kas nori savinasi rašytojais, kurie, nelietuviškai rašydami, Lietuvą savo brangia, mylima tėvyne vadino ir patys lietuviais minėsi; tegu kas aiškina tuos vardus kaip kokius žemės ar politikinės prasmės terminus: dėl to jie nevirto ir nevirs ne mūsų tautos žmonėmis. Jie Lietuvą vadino savo tėvyne ir ją brangino ne dėl tuščio skambesio, bet užtatai, kad iš jos jie yra paėmę savo kūną ir sielą, kad jos dvasia jie yra mitę ir joje auklėjęsi. Ir Lietuva, ir visa istorinė valstybė, jiems buvo ne koks lenkų, ne rusų, bet lietuvių tautos padaras ir lietuvių atkovotas, sukurtas kultūros židinys. Nesenai, ypačiai atgimimo metais ir šiandien mes matome Lietuvoje žmonių, kurie nemokėjo ar nemoka lietuviškai, bet yra mūsų tikrieji, kartais karšti tautininkai ir savo atgimstančios tėvynės reikalų rėmėjai.

Žinoma, bendra kalba sumaizgo ryšių su svetima tauta. Tuo būdu mūsų aukštuosius sluoksnius ji suartino su lenkais, bet ne visus tie ryšiai įstengė ūmai savosios individualybės, savosios tautos visiškai atsižadėti. Išdalies mes patys perdaug griežtai į juos žiūrėjome ir nevisada ligi šiol mokėjome tinkamai įvertinti kai kurių mūsų istorijos ir kultūros apsireiškimų: dėl tos priežasties ne mūsų tautos nariai pasijuto tarytum atstumti, lyg svetimi savojoje žemėje, kuri atgema savo tikrajame tautiniame lopšyje. Daugelis gal tik dėl to ieškojo savo vienumui atsparos svetimoje tautoje, nors niekuomet nenorėjo su ja sutapti ir jos neskiriamais dalyviais virsti.

Iš to mes matome, jog vartojamoji kalba, viena savaime ne visada ir ne visur yra sprendžiamas etnografinis ženklas. Čia kartais svarbiau yra ypatinga sąmonė, praeities suauklėtoji kultūros lytis ir savitas ateities plėtojimas siekimas ir, būtent, ta etnografinio dėsnio reikšmė dera sąmoningai šviesuomenei.

Teksto tęsinys buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 29 d. „Lietuvos aide“

Iš to, ką esame sakę, mes darome išvadą, jog kalba yra visų svarbioji tautos žymė, bet ne visur ji yra sprendžiama ir vienintelė. Tam tikromis istorijos sąlygomis, kaip buvome pažymėję, vienos tautos žmonės gali vartoti ne vieną kalbą. Bet tada reikia, kad tie žmonės turėtų savo tautinės sąmonės, kad jie sugebėtų atskirti svetimos kalbos vartojimą nuo savo tautinės priklausomybės. Reikia, kad jie savąją tautybę justų kad ir per svetimą ar laikinį apvalkalą. Tam tikslui jie savo žvilgsniu turi plačiai apmesti savo praeitį, savo šalies eitąjį kelią ir mokėti branginti jos siekiamos savitos kultūros uždavinius. Kaip sakėme, tai turi būti sąmoningai kultūros gyvenimą vertinančioji šviesuomenė; be to, šviesuomenė, kuri neatitrūko dar nuo savo krašto ir nepametė savo kilties.

Tą dėsnio reikšmę talkindami į mūsų praktiką, turėtume visų pirma nutarti: kaip tai padaryti?

Aišku, jog kitokio kelio čia nėra, kaip tik jos pačios šviesuomenės atsiklausti. Tai yra, kitaip sakant, patys tie žmonės turėtų pasisakyti savo tautinį susipratimą. Būtų, rods, keista užmesti jiems, kad ir istorinės kilties ir viso praeities gyvenimo pamatuotas apsisprendimas. Kaipo subrendusios kultūringos sąmonės asmens jie yra liuosi savo kelią ir siekimus, vadinasi, ir savo tautinę priklausomybę nuspręsti. Ir čia nėra mums ko baimintis. Žmonijos istorija ėjo ir eina ne vien tiesiaisiais arba tikraisiais, ne vien norimais, rasi patiems dalyviams ir visų laimingiausiais keliais. Žmonija krypčioja, svyrinėja. Geriausi šalies ir tautos sūnūs pameta savo tėviškę-maitintoją, jos atsižada, tampa jos priešininkais; gi buvę jos priešininkai atsiverčia ir sunkiausioje valandoje eina jos keltų, gaivintų. Ir kyla ir žūva atskiri žmonės, jų kuopos, ištisos valstybės ir tautos.

Tokios yra žmonijos sietuvos! Ir mes iš tų sietuvų brendame, ir mes turime jas išbristi.

Bet kalbant apie liuosą šviesuomenės apsisprendimą, mes turime įsidėti galvon dar vieną dalyką. Apsisprendimas čia toli gražu nėra toks lengvas ir dėl to šion ar tion pusėn krypdamas, jis dar nesti galutinas. Kad mūsų sulenkėję arba surusėję tautiečiai (šviesuomenė, inteligentija) grįžtų į savo atgimstančios tėvynės darbą ir į savo tautos kelią, reikia įvairių įvairiausių ir pakankamai stiprių motyvų. Retas jųjų svetimoje kultūroje įsisverdėjęs, tesės čia ryžtis vienu dvasios įkvėpimu. Kasdieninio gyvenimo ryšiai, jo gyvieji interesai vers net tokius idealistus atsargiai laimėjimus svarstyti ir spėti, kurioj pusėj jų būtų daugiau. Dėl tos priežasties daugelis jųjų, net karštieji mūsų prieteliai ir mūsų tautos atgiję sūnūs dar ilgai slėps savo sielos sopulį ir lauks aiškesnės valandos. Gali būti, jog šiandien, nematydami dar patogios išeities, dar neįspėdami laimėjimo mūsų pusėje, jie budės nepasireiškę. Kiti jųjų, kurie daugiau įgudo svetimon kultūron, gal dar mėgins kol neaišku, kad ir gindami mūsų krašto savarankiškumą, tam įprastam gyvenimo krypsniui betgi ir senąsias vėžes apginti. Pagaliau, juk tatai ir suprantama! Bet ateis tikresnis rytojus, atsivers platesnė pašvaistė, išaugs mūsų gyvenimo turinys, pakils jo vertybė, – ar neatsiras tad mūsų nutautusiai šviesuomenei kultūrinės atsvaros savosios tautos gyvatoje? Sunkūs pirmieji žingsniai gal dar blaškys juos, dar kels svyravimų ir abejojimų. Visa tat yra visai rimta, visai pamatuota, nes pati istorija yra rimtai ir giliai palietusi mūsų šviesuomenės pasaulėžiūrą. Todėl neprivalome mes, kurie savo tautos kultūrą toliau mūsų savitąją kalbą norime auginti, paviršutinai žiūrėti į svyruojantį ar atsargų, neaiškų, o kartais ir priešingą mūsų kito krypsnio, bet jau atgijusių tautiečių elgimąsi. Mes, žinoma, dėl to nenustosime savo keliu ėję, nes mes aiškių aiškiausiai matome, jog tik mūsų kelias mūsų tautą gali apsaugoti nuo pražūties ir išlaikyti ją savitą kitų tautų tarpe. Bet mes turime taip rimtus uždavinius pasistatę, taipo pat rimtai įvertinti visas praeities sudarytas jiems sąlygas.

Tokiu būdu mums paaiškėjo du dalyku:

Etnografinio dėsnio paisant ir juo tautybę sprendžiant sąmoningai arba kultūringai šviesuomenei čia tenka pačiai liuosai pasisakyti, kuri jos tauta. Bet kada esti reikalo su šviesuomene, kuri yra vienos kilties bei praeities ir kitos kalbos arba svetimos kultūros įpročiu, kitaip sakant, kada turime reikalo su nutautusia šviesuomene, tas liuosasis pasisakymas plačiai atgijančioje arba atgijusioje tautoje negali būti kurią valandą arba išanksto imamas kaip galutinas ir sprendžiamas. Dėl tos tad priežasties ir jo reikšmė atstatant šalį etnografiniu pamatų neturi būti sveriama sulyg tuo, kaip jis rodėsi prieš šalį atstačius. Todėl, pagaliau, neteisingi išvadžiojimai, kurie būsimos savarankiškos Lietuvos sunkenybes apskaito sulyg sulenkėjusiųjų arba lenkų kalbą vartojančiųjų statistika. Ir, rasi, juo neteisingesni yra tie išvedžiojimai, juo daugiau jie čia tų suokenybių svarbus deda į inteligentiškosios mūsų bajorijos sluoksnius.

P. Kl.