#AtkurtaiLietuvai100: Sodžiaus atstatymo reikalu

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų gruodžio 8 d. „Lietuvos aide“

Karo žygiais sunaikinta yra mūsų krašte šimtai kaimų ir miestelių, išgriauta keletas žymesniųjų miestų. Ligi šiol mes neturėjome progos surinkti tikslių žinių apie tai, kiek tų dėl karo ugnies nukentėjusių vietų turime, kiek mūsų krašto gyventojų be pastogės yra likusių.

Tik žinome, kad ans skaičius yra begalo didelis, kad tų dvigubai nuskaustųjų žmonių yra visos apygardos, kurios plečiasi ypatingai šiais buvusiais fronto ruožais: Kauno gub. – Vokietijos ir Kuršo pasieniai, Dubisos-Ventos pakraščiai ir Šventosios Šatekšnos-Vabalninkų-Biržų plotai: Suvalkų gub – Kybartų-Alvito paplentis ir Liudvinavo-Kalvarijos-Kauno ruožas; Vilniaus gub. – Varėnos-Onuškės-Vievio ruožas ir, pagaliau, dabartinio fronto siena.

Tūkstančiai padegėlių žmonių turėjo greitomis ieškotis sau pastogės. Miestelėnai ir bežemiai, mažiau sus gyvenamąja vieta surišti, galėjo lengviau jos rasti mūsų miesteliuose pabėgėlių, tremtinių ar valdžios butuose. Užtat valstiečiai, kuriems nebuvo kaip skirtis su savo maitintoja žeme, turėjo daug vargti ir dar tebevargsta dėl trobesių trūkumo.

Ilgai užtrukęs karas priverte juos naujai statydintis trobas ar šiaip palapines. Neretai matytis ištisi sodžiai naujai atsistačius savo senosiose sodybose. Visas tas darbas dažnai atliekamas skubotai, trobesiai statomi senoviškai be tvarkos ir atsižvelgimo į higienos ir kultūros reikalavimus.

Gerai, žinoma, suprantame ir užjaučiame, kad, užėjus šalčiui ir krušai, iš visų pusių suspaustam ir suvargintam žmogui nebetenka galvoti apie patogumus ir kitokius kultūros reikalavimus, pagaliau, ir nėra jokios galios jų patenkinti. Čia norėtume tik atkreipti mūsų valstiečių domę į šiuos bendrus dalykus, kurie kiekvienam reikėtų atsiminti, naujai statydinantis gyvenimą.

Mūsų žemės ūkis, karo atsitikimais visiškai iškreiptas iš savo vėžių, turės po karo tvarkytis naujais pažangos pamatais: kitaip,- jis negalės išsilaikyti ir pakelti tų reikalavimų, kurių jam pastatys naujos ekonominio gyvenimo sąlygos. Žodžiu sakant, mūsų ūkis turės virsti tikruoju pažangos ūkiu, kuris gali plėtotis tik viensėdžiuose (kolonijose), ką jau ir prieš karą buvo gerai supratusi mūsų plačioji valstiečių visuomenė: jau tada ji skubinai vykdino savo senojo sodžių ūkio likvidaciją, skirstydamasi vienkiemiais, priimdama dauglaukinio ūkio sistemą, plačiai vartodama ūkio mašinas, dirbtines trąšas, laukų sausinimą ir t.t.

Dėl to atstatymas naujai mūsų senųjų sodžių su jų visais nepatogumais ir įvairiais pažangos pančiais būtų didžiausi klaida. Išnaujo jie dabar statyti, kad paskiau už kelių metų jie vėl ardyti ir į viensėdijas keltis,- būtų nemažo nuostolio ir bereikalingos gaišaties.

Savo keliu, nežiūrint šių dienų dvasios prisiegimo, turime pripažinti, kad mūsų ateities buitis bus daug šviesesnė, kad iš po savo griuvesių iškilsime naujomis jėgomis ir kitokiais reikalavimais, kurių senovės trobesiai ir ūkis nebegalės patenkinti.

Gerų ir kultūringų trobų klausimas surištas su pačiu mūsų žemės ūkio prikėlimu. Tam gi visų pirma reikalingas bus platesnis ir prieinamesnis kreditas, be kurio joks ūkis po karo negalės stipriai savo kojomis atsistoti; turės būti skubinai pabaigtas sodžių skirstymas vienasėdžiais, daroma apleistųjų dvarų parceliacija ir t.t. Susidariusioji žemės ūkio valdžios organizacija (skyrius) galėtų tuos visus darbus paremti, juos suderinti ir taip išplėsti, kad mūsų krašto pamatinis sluogsnis – valstiečiai ir jų ūkis įgytų visų kultūrinio plėtojimosi sąlygų.

Taigi, statydamas naujus trobesius ir taisydamies savo ūkį, derinkime jį mūsų ateities ūkiu ir jo naujais pažangos reikalavimais. Tikėkime, kad jį nuo mūsų skiria nebe tolimas laikas.

Gk.