#AtkurtaiLietuvai100: Šviesuomenės mobilizacija

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų gruodžio 6 d. „Lietuvos aide“

Prieš mūsų šviesuomenę stovi didelis krašto įstatymo darbas. Jam gerai nustatyti ir toliau vykinti reikalinga visa eilė prityrusių valstybės veikėjų, politikos ir ūkio žinovų; jam reikalinga dar nemaža valdininkų, jų visa armija, įvairiose šalies ūkio srityse. Žodžiu, krašto gyvenimo organizmas turi taip susidaryti, kad jam netrūktų nė vieno nario, kad visos jos dalys būtų gyvai sutapusios ir savo atskirais trūkumais nestabdytų jo gyvybės sienos.

Ar turime gi mes tų reikalingų pajėgų, ar jų išteksime? Ar išversime, pasiėmę ant savo pečių sunkią ir didelę naštą? – neretai užduoda klausimą tūlas pašaliečių, ypačiai iš tarpo tų, kurie patys tyko mūsų darbą paveržti. Paabejoja dėl to ir vienas kitas lietuvis, paslėptųjų savo tautos jėgų nenumanydamas.

Ilgą laiką varžytasis mūsų krašto gyvenimas nedavė progos Lietuvos šviesuomenei čia pat savo žemėje įgytosioms žinioms ir mokslui vartoti, ir ji ištisais dešimtmečiais teikė jau svetimiesiems. Visa, kas tik buvo mūsų krašte gyva ir pranašu turėjo savo gabumams svetur dirvos ieškotis. Dėl to mes matome plačiai po Rusiją ir kitas šalis išsiblaškius visą eilę specialistų, įvairių ūkio ir valstybės gyvenimo sričių žinovų ir praktikų. Didysis pažangos darbas Rusijoje ir administracijos tvarkymas buvo Rusijos svetimtaučių, „liuosųjų tremtinių“ – lenkų, lietuvių ir kitų rankose. Valdžios akyse lietuviai valdininkai ir specialistai turėjo vardą gerųjų ir sąžiningųjų darbininkų. Nerasi Rusijoje valstybinio gyvenimo šakos (k. a. Girių, finansų, geležinkelių, pramonės, kredito, teismo ir net karo), kur nebūtų lietuvio, arti viršūnės užkopusio savo pašaukimo ar profesijos laiptais. Tūlas jųjų ir dabar dar nėra pertraukęs ryšių su savo tautiečiais, o kiek dar jų atgimtų ir užsidegtų noru savo tėvynei patarnauti, jai senos skolos atiteisti!

Be to gi dabar jau turime žinių, kaip žymiai atsimainęs tų mūsų atsiskyrėlių lietuvių ūpas, kokios įtakos juose yra padarę mūsų tremtiniai ir pabėgėliai, išsiblaškę po visus Rusijos miestus ir sukūrę lietuvių centrus. Mes matome, kaip plačiai yra paplitusi srovė grįžti Lietuvon ir kaip rimtai pasiėmę to grįžimo organizacijos įvairių šakų atstovai, kaip antai, geležinkeliečiai, paštininkai, telegrafininkai, kontorininkai, buchgalteriai, farmaceutai, gydytojai, mokytojai, technikai ir t.t.

Iš kitos vėl pusės, antroje mūsų šviesuomenės būtinėje, Amerikoje, matome pačią grįžtančiųjų Lietuvon gyvųjų jėgų mobilizaciją. Tam tikrų organizacijų tvarkomi čia sąrašai žmonių, kurie, karui pasibaigus, pasiryžę yra savo tėvynen vykti, skirstomi tie sąrašai profesijomis, svarstomi ir projektuojami svarbieji darbai, kurių mūsų išeiviai, grįžę namo, imtųsi jau tai bendromis spėkomis, jau pavieniai. Jau pernai metais susidariusioji čia „Lietuvos atstatymo bendrovė“ su savo 1 mil. dolerių pamatiniu turtu mobilizuoja kapitalus Lietuvos atstatomajam darbui vykinti – išdegintiems miestams statyti, išgriautiems ūkiams kelti, paliktiems žemės plotams pirkti ir t.t.

Žodžiu, kiek Rusija duotų, mums prityrusių valdininkų, įvairių adiminstratorių ir šiaip dvasinių ir mokslo jėgų, tiek Amerikos lietuviai ateitų mums pagalbon su savo materialine spėka, savo pramonės ir prekybos gabumais; jie savo darbų drąsa ir dideliu akypločiu įneštų mūsų ūkio gyveniman didesnės iniciatyvos, kuri taip reikalinga ypačiai darbo pradžioje.

Tokios yra mūsų spėkos, gyvenimo sąlygomis nuo mūsų nutolusios ir net gal užmirštos. Be jų gi atsiminti turime mūsų vietos šviesuomenę, laikinai karo metu prasišalinusią ar į patį karą įtrauktą, taip pat apie mūsų bajoriją, kuri nemažą nuošimtį duoda įvairių specialistų ir kitos rūšies inteligentų. Savo krašto gyvąjį darbą dirbdama, artimesniuose santykiuose su lietuvių šviesuomene ir savo žmonėmis būdama, ji greitai turės pasijusti savo krašto piliete, gyvai sutapti su juo ir tapti didele parama krašto kultūros ir ūkio darbams, ypačiai pramonės, vietinės savivaldybės, kooperacijos kredito srityse. Čia ji turės daugiau progos dalyvauti, nes pati žemės nuosavybė labiau juos riša su vietiniu gyvenimu.

Mes jaučiame ir esame giliai įsitikinę, kad reikalingos gyvenimui spėkos susiras mūsų tarpe; reikia tik, kad jiems būtų duota progos susižinoti ir susitvarkyti. Savo keliu reikia atsižvelgti ir į žmogaus dvasią ir ūpą, kaipo galingus darbo veiksnius. Lai tik išgauname savo laisvę ir atsistojame tvirtai ant savo žemės pamato, tuomet net ir mažesnėmis spėkomis, negu ištikrųjų turime, nuveiksime didžiai didelius darbus. Nebereikalo yra sakoma, kad liuosas ir gyvas darbas kalnus verčia…

Gk.