#AtkurtaiLietuvai100: Tautos sąmonė

Tekstas buvo išspausdintas 1917-ųjų metų lapkričio 13 d. „Lietuvos aide“

Prieš šį karą nesame girdėję, kad kas taip garsiai būtų kalbėjęs apie mažąsias tautas, kaip kad dabar yra kalbama. Išrodo tarytum tik šis karas teiškėlęs mažų tautų pasiliuosavimo obalsį. Ligi šiol ir apskritai didžiosios valstybės bei tautos minėsi ir menasi, nelyginant išdidęs miško ąžuolas. Jos tariasi vienos teturinčios teises gyvuoti, gi mažosioms tautoms esą lemta arba su jomis sutapti arba visai išnykti. Prieš tokį manymą tačiau stoja tautos sąmonė, kuri verčia, kad ir mažą ir pažiūrėti nestiprią tautą, griežtai pasipriešinti didžiulių tautų užplūdimui. Nelyginant mažoji žuvis pastato savo keterį, kad lydys jo neprarytų, mažoji tauta tuo būdu išlaiko savo tautinį gyvenimą.

Jeigu mes, lietuviai, palyginti nedidelė tauta, tarp didžiulių mus apsupančių tautų, nors ir gerokai nutautinti, tačiau gyvi išlikome ir šiandien drąsiai kalbame jau nebe apie sugrąžinimą mūsų kalbai tinkamų jai teisių bažnyčiose, mokyklose, teismuose, bet apie tai, jog mes patys galime ir turime teisės savo krašte valdytis ir tvarkytis, kitaip tariant, jeigu mes šiandien kalbame apie savarankišką Lietuvą, tai dėl to, jog lietuvių tauta nėra savo tautinės sąmonės praradusi.

Kame toji sąmonė apsireiškia? Visų pirma, kad mes patys suprantame, jog esame visai atskira tauta, turinti savo senobinę ir ypatingą kalbą, savo garsią ir gražią praeitį, savo dailę ir t.t.

Kalba tai vienas pirmučiausių tautos žymių. Lietuvos kalba yra viena seniausiųjų ir įdėmiųjų kalbų. Jinai užima tarp Europos kalbų skirtiną ir ypatingą vietą. Mums, žinoma, ir negražu būtų ir neprivalu viešai girtis savo kalbos ypatingumu, gražumu, bet už mus čia kalba svetimtaučiai – kalbų žinovai, kurie ją yra pažinę. Jie lietuvių kalbai dargi pripažinsta pirmenybę prieš kitas Europos kalbas.

Pažiūrėkime į praeitį. Atskleiskime istorijos lapus, ypačiai Vytauto gadynę ir pamatysime, jog lietuvių būta narsių ir tvirtos tautinės sąmonės vyrų, tvirtai gynusių savo žemę nuo visokių priešininkų. Jie supylė tuos pilekalnius, kuriais apkepurėta visa Lietuvos žemelė. Jie iškasė tuos urvus, kurių liekanas ir dabar mes atrandame po pilimis. Tai didis mūsų prabočių darbas savo tėvynę ginant.

Lietuviai iš senų senovės taip pat saugojo ir auklėjo savo sielą ir dvasią. Jie ją pažymėjo tautos dailėje, kuri yra irgi viena pirmųjų tautos žymių. Lietuvių dainos savo žodžių sudėstymu ir savo skambėjimu žavėte žavi ne tik mūsų širdis, bet ir visų, kam tenka jų išgirsti. Lietuvių raštai audekluose ir juostose yra tai dailės retenybė, turinti tokių žymių, kurios pirmos akies žvilgsniu lietuvių raštus skiria nuo kitų tautų raštų.

Tautos sąmonę pareiškiame ir tada, kada mes suprantame, ką mūsų tauta turi ir mokame tai branginti ir ginti. Jeigu mes po tiek sunkaus persekiojimo metų kuriais svetimieji mus norėjo ir surusinti ir sulenkinti, kai buvo užgintas lietuvių spausdintas raštas, jeigu mes išlikome neišnykę, mes parodėme, jog mes suprantame, kas esą ir jog savo tautos brangenybes esame pasiryžę saugoti ir ginti per visas sunkenybes. Ir jeigu lietuviai šiuo karo metu išsiblaškę po visą pasaulį, visi, tarytum vienu balsu, reikalauja savarankiškos Lietuvos – ką tat reiškia? Tai reiškia, jog lietuvių sieloje nuo sena rusėjo tautos sąmonės kibirkštis, kuri šiuo laiku, kai priespaudos grandinės trūksta, virto jau nebesulaikomu ugnies gaivalu: ji šiandien uždegė visus mus troškimu pagaliau atgaivinti savo tėvynę Lietuvą, tiek metų mūsų saugotą.

Ir jei kiekvieno lietuvio širdyje glūdi tos tautos sąmonės jausmas, mes galime drąsiai eiti į savarankišką valstybės gyvenimą.

P. D.