D.Jakniūnaitė. Kam atsidaro ES durys?

Europos Sąjunga ieško savęs, ją ištiko krizė, ateitis neaiški. Tai pastaraisiais metais atsikartojančios temos. Ir tai tiesa – ES reikia sustiprėti, atgauti pasitikėjimą, o ES valstybėms narėms suprasti, kas joms ES reikalinga. Tačiau žvilgtelėję už ES sienų pamatysime, kad ne visus jaudina tikra ar tariama ES krizė: šiuo metu yra bent dešimt valstybių, siekiančių tapti ES dalimi. Ir dauguma jų to siekia ne teoriškai, „ant popieriaus“, o primygtinai ir vis garsiau.

Žinome ir tai, kad 2014 m. rudenį, tapęs Europos Komisijos (EK) vadovu, Jeanas Claude’as Junkeris pranešė, kad jo Komisijos kadencijos metu ES nesiplės. Šį pažadą ištesėjo: naujų narių neturime, jokių galutinių sprendimų dėl būsimų narių nedaryta.

Komisija padarė tik vieną dalyką – kadencijai artėjant į pabaigą, prieš pusmetį, pasirodė nauja ES plėtros strategija, kurioje atsirado ir konkreti galimos naujos plėtros data – 2025-ieji metai. Kam gi šios durys prasivėrė?

Rytinės partnerės: ES šviečia, bet nekviečia

Pradėkime nuo valstybių, kurios Lietuvos užsienio politikai artimiausios ir kurių europiniai siekiai mums aktualiausi – Ukrainos, Gruzijos, Moldovos. Nė viena jų plėtros planuose neminima ir nesvarstoma. Tą supranta ir priima net patys besąlygiškiausi Ukrainos ar Gruzijos rėmėjai.

Suprantama, kad šioms valstybėms dar daug reikia padaryti reformuojantis, demokratėjant, kuriant stiprią valstybę. Jų visų pasirašyti Asociacijos susitarimai ir sutartys dėl laisvos prekybos nurodo kelią, reikalavimus ir parodo kliūtis. Politinio elito reformų politikai iššūkius kelia ir jų pačių valia, interesai, o kartais ir gyventojų besikeičiančios nuotaikos. Tačiau esminės tolimõs, vidutiniu laikotarpiu negalimõs narystės priežastys glūdi ne čia.

Pirma, šios valstybės dalyvauja ES Rytų partnerystės iniciatyvoje, o pastaroji yra ES kaimynystės politikos dalis. Šios politikos esminis tikslas – regiono stabilumas ir saugumas. Kitaip tariant, ES siekia patikimos ir saugios erdvės už savų sienų. Šitokia institucinė struktūra nenumato integracijos, net jei kai kurie bendradarbiavimo mechanizmai ir panašūs į tuos, kurie taikyti ankstesnėse ES plėtrose.

Prie šio apribojimo pridėkime dar tai, kad daliai ES valstybių narių Ukrainos priartėjimas prie ES jau kelia siaubą (puikus pavyzdys yra Olandija, 2016 m. referendume pasipriešinusi Asociacijos sutarčiai su Ukraina), o Gruzija atrodo esanti kitame pasaulio krašte. Tad nei pati ES, nei valstybių narių dalis dar negreit bus pasiruošusi diskutuoti apie atsiveriančias duris šio regiono valstybėms.

Antroji esminė kliūtis, bendra visoms trims Rytų partnerėms, – teritoriniai konfliktai: Gruzijai – Pietų Osetija ir Abchazija, Moldovai – Padniestrė, o Ukrainai – Rytų Ukrainoje respublikomis pasiskelbusios teritorijos. Tokių konfliktų nebuvimas yra pirmoji prielaida, jei norima bent užsiminti apie narystę. Kad jie būtų pradėti spręsti, reikia, kad įsitraukimo į juos atsisakytų Rusija. Šioje vietoje daugiau galima ir nespekuliuoti. Mažiausiai iki 2024 m.

Nors narystė ES šioms valstybėms atrodo kaip išsigelbėjimas, tačiau jokio kviečiančio signalo ES nesiunčia ir negreitai pasiųs – Rytuose durys neatsidaro.

Vakarų Balkanai ir ES: šviesa ilgo tunelio gale

ES durys veriasi kitoje pusėje – Vakarų Balkanuose. Iš septynių ES narystės siekiančių ir dar šiame komentare neaptartų šešios yra ten. Ne Balkanuose esanti Turkija – vis dar kandidatė, ir nors smarkiai lėtina savo siekius, bet statuso neatsisako. Tai kitoks ir komplikuotas atvejis, šįkart jį praleiskime.

ES plėtros strategijoje minimi 2025-ieji skirti Serbijai ir Juodkalnijai – valstybėms, labiausiai pažengusioms derybose dėl narystės. Tačiau EK ir kitoms regiono valstybėms – Makedonijai, Albanijai, Bosnijai ir Herzegovinai, Kosovui – žada „patikimą (credible) plėtros perspektyvą“ ir „padidintą (enhanced) ES įsitraukimą“. Visi šie pažadai tam, kad, ES komisaro, atsakingo už plėtrą, Johanneso Hahno teigimu, ES galėtų eksportuoti stabilumą į regioną, o ne importuotų nestabilumo į ES.

Tvarkytis Vakarų Balkanų valstybėms yra su kuo. Visų pirma savo viduje. Visose valstybėse korupcija, organizuotas nusikalstamumas ir jo ryšiai su politika, silpni teismai, kontroliuojama žiniasklaida, privačių ir viešų interesų susipynimas nurodomi kaip esminės spręstinos problemos. Ekonomikos sektorius laukia struktūrinių reformų, o žmonės darbo. Ir tai yra trumputė santrauka to, ką dar, anot ES, reikia padaryti.

Antra, kandidatės turi išspręsti ginčus su kaimynais. Didžiausias ES galvos skausmas šioje srityje – Serbijos ir Kosovo santykiai. Serbija, labiausiai priartėjusi prie narystės, žinoma, atsisako pripažinti Kosovą. Dabartinė šalies vadovybė gudraudama žada, jog preliminarus susitarimas galimas, jei ES mainais suteiks narystės pažadą. ES tuo tarpu nori tvirto, įpareigojančio susitarimo ir netgi dar daugiau – kad Serbija pritartų būsimai Kosovo narystei ES, kad ir kokia tolima tokia ateitis būtų. ES dėka šalių dialogas vyksta, ką buvo sunku įsivaizduoti 2008 m. Kosovui paskelbus nepriklausomybę, net pradėta svarstyti kontraversiška apsikeitimo teritorijomis idėja. Procesas lėtas, o Serbijos politikai kol kas viešai net užsiminti bijo apie Kosovo pripažinimą.

Kitas regioną seniai kamavęs ginčas – Makedonijos ir Graikijos dėl pirmosios pavadinimo – šiais metais pajudėjo iš vietos. Nuolaidas padarė abi pusės, ir Makedonija pasiruošusi tapti Šiaurės Makedonijos respublika. Sprendimui šį savaitgalį dar turi pritarti Makedonijos gyventojai, o vėliau ir Graikijos vyriausybė. Jei vardo pakeitimas įvyks, šalis greitai taps NATO nare. O narystei ES dar teks įgyvendinti daug vidinių reformų ir suvaldyti vidinį susipriešinimą dėl vardo pakeitimo ir politinio susiskaidymo.

Juodkalnija ir Albanija, matyt, mažiausiai išorinių problemų turinčios valstybės regione. Tačiau Juodkalnijos, turtingiausios regiono valstybės, problema yra Serbija, privalanti išspręsti Kosovo klausimą. Be to, nedidelė tikimybė, kad ES atskirai priims mažą ne ES valstybių apsuptą šalį. Albanijos laukia ilgas kelias, apie jos prasidėsiančias derybas paskelbta tik šių metų liepą ir dar daug reikės padaryti. Bosnija ir Herzegovina tuo tarpu vis dar ieško savo valstybės vizijos, kaip galėtų sugyventi daugiaetninė ir daugiakonfesinė šalis.

Šis greitas perbėgimas per Balkanų valstybių problemas leidžia suprasti, kad artimiausiu laiku atitikti ES standartus bus sunku ir 2025-ieji metai yra itin ambicingi. Taip, ES yra priėmusi valstybių su ne iki galo patenkinamais rezultatais ir dėl to jau jaučiasi nudegusi. Vargu ar būtų taip surizikuota artimiausioje ateityje.

Tačiau lygiai taip pat yra suvokiama, kad planas „kada nors ateityje“ nėra gera paskata klausyti ES. Dėl to ir atsirado konkretus skaičius – tam, kad būtų konkretu, atrodytų pasiekiama, net jei ir nerealistiška. Be to, su tokiais pažadais tvarkytis teks jau kitai Komisijai. Kitaip tariant, nežadama trumpinti kelio ar atidaryti duris automatiškai, tiesiog norima, kad ES šviesa šviestų kiek smarkėliau. O per tą laiką gal ir ES vieną kitą krizę pavyks išspręsti.