D. Šlekys. Apie visuotinės karinės tarnybos visuotinumą

Praėjusią savaitę krašto apsaugos ministras R. Karoblis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pristatė pažymą apie galimybes įsivesti visuotinę karo prievolę. Iš pažymoje pateiktų duomenį ir argumentų galima susidaryti nuomonę, kad valstybės laukia nemenkas išbandymas ir galvosūkis. Pirmiausia buvo akcentuojamas finansinis aspektas, ir pateiktos sumos iš tiesų verčia pagalvoti. Kalbama apie papildomus šimtus milijonų eurų kasmet išlaikant jau pasiektą 2 proc. BVP siekiantį gynybos biudžetą.

Tačiau nepaisant sumų dydžių didžiausias iššūkis nėra finansinis. Lėšų visada atrasim, ypač kai jos paskirstytos tolygiai per keletą metų. Didžiausi iššūkiai yra du, ir apie juos pažymoje kalbama gana aiškiai ir drąsiai. Pirmiausia keliamas klausimas, ar tokia kariuomenė nesumenkins Lietuvos karinės galios. Paprastai tariant, yra rizika, kad galime turėti dviejų greičių kariuomenę, iš kurių didesnioji (šauktinių) pareikalaus tiek įvairiausių resursų, jog elementariai jų neužteks turėti gerai parengtą ir apginkluotą kovinę brigadą. Atrodo, kaip tik šis veiksnys labiausiai ir verčia tiek krašto apsaugos ministrą, tiek premjerą ir Prezidentę atsargiai kalbėti apie visuotinę karinę tarnybą. Pirmiausia ir svarbiausia, anot jų, yra pradėta kariuomenės modernizacija, t. y. kovinės galios didinimas ir stiprinimas. Puikiai galima suprasti jų argumentus. Šiuo metu vykdomi keli brangūs karinės technikos ir ginkluotės įsigijimo projektai, daug investuojama į karinę infrastruktūrą. Todėl natūralu, kad norisi ir užbaigti pradėtus projektus, ir įgytus pajėgumus įsisavinti.

Ne mažiau svarbus, o gal net svarbesnis yra antrasis pažymoje užduotas klausimas: ar valstybė yra pajėgi įgyvendinti tokį ilgalaikį projektą? Ir čia labiau reikia kalbėti ne apie valstybės finansinius, administracinius, žmogiškuosius išteklius. Pirmiausia kalbama apie politinės valios turėjimą. Ar dabartinė Seimo dauguma, Vyriausybė, politinės partijos ir, mano nuomone, svarbiausias veikėjas – Tauta, turi pakankamai valios, ryžto ir sumanumo įgyvendinti šią iniciatyvą?

Aršiausi visuotinės karinės tarnybos šalininkai teigs, kad čia nėra ko klausti, valstybės Konstitucija įpareigoja kiekvieną šalies pilietį atlikti karinę tarnybą. Skeptikai užduotų klausimų jau apie minėtą dviejų greičių kariuomenės riziką ir galimas pasekmes. Abi pusės turi svarbių ir svarių argumentų, kuriuos jau ne kartą per pastaruosius keletą metų išsakė viešojoje erdvėje. Tačiau net ir jų argumentai nėra pati svarbiausia tema visoje šioje istorijoje. Esminis momentas slypi žodyje „visuotinis“.

Šiuo atveju būtų galima kalbėti apie keletą visuotinimo aspektų. Pirmiausia į šį žodį turėtų labai gerai įsiklausyti politikai ir valstybės tarnautojai. Taip, pašauktieji jaunuoliai tarnautų kariuomenėje, vadinasi, ji kartu su ministerija būtų administruojančios, koordinuojančios institucijos. Tačiau tai nereiškia, kad tik joms turėtų rūpėti šauktinių klausimas. Jau dabar veikianti šaukimo sistema labai aiškiai rodo, kad yra būtina į visą procesą labiau įsitraukti Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos ministerijoms. Seimo nariams pristatytoje pažymoje šis aspektas yra labai aiškiai pabrėžiamas. Norint, kad visuotinis šaukimas išvis veiktų, būtinas kaip įmanoma didesnis Švietimo, Sveikatos, Vidaus reikalų, Žemės ūkio ministerijų įsitraukimas. Iš tiesų institucijų būtų dar daugiau, jeigu, pavyzdžiui, atsižvelgtume į tai, kad reikėtų išplėsti alternatyviosios Krašto apsaugos tarnybos sistemą. O tada jau reikėtų įtraukti ir Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Šiuo atveju žinutė yra paprasta – visuotinė karo tarnyba neturi ir negali būti matoma tik kaip vienos ministerijos darbas. Norint įgyvendinti šaukimą reikės sutelkti daugelio valstybės institucijų pastangas. Patirtis rodo, kad, nors tai skamba kaip savaime suprantamas dalykas, iš tiesų tai nėra lengvai įgyvendinama. Todėl ne veltui KAM parengtoje pažymoje yra užduodamas klausimas apie valią ir galimybes įgyvendinti tokio masto projektą.

Antrasis visuotinumo aspektas siejasi su visuomenės įtraukimu į diskusiją. Negalima kartoti prieš trejetą metų padarytos klaidos, kai apie sprendimą sugrąžinti šauktinius visuomenė buvo informuota pasitelkiant nesuderintas, neišbaigtas, primityvias žinutes, o įstatymo pakeitimą įgyvendinant tokiu tempu, jog nebuvo galimybės konstruktyviam pokalbiui atsirasti. Šiuo atveju visuotinė karinė tarnyba įtrauktų kur kas platesnę visuomenės dalį nei dabar, pareikalautų didesnio finansavimo ir truktų daugybę metų. Todėl būtina diskutuoti ne tik Seime. KAM parengtą pažymą reikia traktuoti kaip pradžią platesnės, visuotinės diskusijos. Nors pirminė politikų reakcija į pažymą ir jos turinį buvo gana atsargi, paliekanti įspūdį, kad ši tema bus labai greitai nustumta į šalį ir sąmoningai užmiršta. Tai būtų klaida. Net jeigu projekto įgyvendinimas atrodo sudėtingas ir brangus, jau geriau dabar aptarti ir pasiginčyti šiuo klausimu, nei palikti jį „kabėti ore“. Net jeigu bus nuspręsta, kad šiuo metu tai sunkiai realizuojama, geriau tai padaryti platesnio konsensuso pagrindu, kas tam tikra prasme leistų padėti tašką istorijoje. Todėl, jeigu iš tiesų norime rasti konsensusą, būtina diskusiją iš Seimo, Krašto apsaugos sistemos perkelti į TV ekraną, feisbuką, universitetų auditorijas, viešąsias bibliotekas.

Galiausiai trečiasis visuotinumo aspektas yra tai, kad visuotinės karinės tarnybos tema dar kartą verčia užduoti klausimą apie kiekvieno piliečio vaidmenį ruošiantis krašto gynybai. Turime suprasti, jeigu į kariuomenę pradėsime kviesti privaloma tvarka šalies jaunimą, po tarnybos jie gali norėti toliau viena ar kita forma prisidėti prie krašto gynybos. Sakytumėme, jog kai tik tokiems atvejams ir tinka Šaulių sąjunga, savanoriškos kibernetinių ir informacinių „elfų“ bendruomenės ir t. t. Tačiau ne viskas taip paprasta. Jeigu jau pradedame kalbėti apie visuotinumą, tai pagaliau sutarkime, kokį vaidmenį krašto gynyboje užims šauliai, koks vaidmuo tenka įvairioms pilietinio neginkluoto pasipriešinimo veikloms. Pripažinkime, šie aspektai vis dar nėra nei iki galo išdiskutuoti, nei sutarti. Todėl, jeigu jau reikalausime iš visuomenės visuotinio dalyvavimo ir paramos karinei tarnybai, turime susitaikyti su tuo, kad ta pati visuomenė gali norėti platesnio vaidmens krašto gynyboje. Jau dabar matome ir pastebime didesnį visuomenės susidomėjimą, spontaniškų iniciatyvų, padidėjusį kompetentingų ir nelabai karybos ekspertų būrį. Perėjus prie visuotinės karinės tarnybos, visa tai tik dar labiau išaugtų ir įgytų didesnį mastą O tai reiškia, kad galvojant apie krašto gynybą gali tekti ne tik kariuomenės kategorijomis. Aktyvesnė visuomenė kvestionuos kariuomenės monopolį gynybos reikaluose ir prašys didesnio vaidmens sau.

Todėl, jeigu nuspręsime judėti visuotinės karinės tarnybos link, turime atsiminti keletą dalykų. Pirmiausia – visuotinio šaukimo organizavimas, planavimas ir įgyvendinimas nėra vienos ministerijos, o viso valstybinio aparato reikalas. Antra – tokio lygio sprendimas negali būti tik politinio elito reikalas, būtina į procesą įtraukti kuo daugiau visuomenės ir piliečių. Galiausiai trečia – visuotinė karinė tarnyba tam tikru atžvilgiu atimtų gynybos monopolį iš kariuomenės, nes politiškai/pilietiškai aktyvuoti gyventojai reikalautų didesnio žodžio ir vaidmens šioje srityje.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.