D. Šlekys. Kalbėdami apie pasaulinį karą, per dažnai pamirštame žodį „pasaulinis“

Antrąjį pasaulinį karą mes suvokiame pernelyg eurocentristiškai, diskusijoje apie R. Flanagano knygą „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ teigė karybos ekspertas Deividas Šlekys. Pasak jo, tokios knygos padeda mums praplėsti požiūrį į šį karą kaip globalų reiškinį bei suvokti, kad ir kiti pasaulio regionai kentėjo taip pat, kaip mes.

„Pavyzdžiui, jei klaustume, kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, eurocentristiniu požiūriu atsakymas būtų: 1939-ųjų rugsėjis. Tačiau iš tiesų pamažu vis labiau konvencine data tampa 1937-ieji, kuomet Japonija užpuolė Kiniją. Kinijoje šis karas ir baigėsi tik 1949-aisiais su Mao Dzedongo pergale. O Europoje karas laikomas pasibaigusiu jau nuo 1945-ųjų“, – kalbėjo ekspertas.

Diskusijoje aptarta knyga – tikrais faktais paremtas romanas apie Antrojo pasaulinio karo belaisvius australus, japonų priverstus statyti geležinkelio liniją Birmos džiunglėse. Knygos autorius R. Flanaganas aprašė gyvus ir nepaprastai žiaurius savo tėvo, vieno iš nedaugelio šią nelaisvę išgyvenusių karių, prisiminimus.

Pasak D. Šlekio, mums Antrasis pasaulinis karas – tai vokiečių ataka Sovietų Sąjungos atžvilgiu arba mūsų 1940 metų okupacija. Prancūzams tai – 1940-ųjų gegužė. Eksperto teigimu, Europoje šis karas yra suprantamas europietiškomis kategorijomis – net imperinėse valstybėse.

„Man įstrigo britų generolo Slimo pavyzdys. Londone yra trims karo didvyriams maršalams pagerbti skirtos statulos. Generolui Montgomeriui – pagrindiniam britų generolui, kovojusiam Egipte, Normandijoje, Alanbrukui – strategui, Čerčilio patarėjui, ir generolui Slimui, didžiąją karo dalį praleidusiam Indijoje ir Birmos džiunglėse, išvadavusiam Birmą, kai japonai traukėsi.
Slimas buvo paskutinis, kuriam pastatė paminklą, tai įvyko gerokai vėliau – tik 1993-iaisiais ar 1994-aisiais. Tai ištaisė savotišką istorinę skylę – patvirtino, kad Antrasis pasaulinis karas buvo ne tik Normandija ar Dunkerkas, bet ir Singapūras, Birma, Honkongas“, – klausytojams pasakojo D. Šlekys.

Eksperto teigimu, knyga atskleidžia ir didžiausią kultūrinį skirtumą tarp japonų ir vakariečių – britų, amerikiečių – karių: požiūrį į karo belaisvius, kurių patirti kankinimai bei žiaurumai romane aprašomi šokiruojančiai detaliai.

„Japonai taip išskirtinai žiauriai bei žeminančiai elgiasi su karo belaisviais, nes jie tiesiog nesupranta pasidavimo – jie tiki, kad pralaimėjus garbinga yra nusižudyti, bet ne pasiduoti. O Vakarų šalių kariai pasidavę tikisi tam tikrų teisių, elgesio principų – šiaip ar taip, Hagos susitarimai dėl elgesio su karo belaisviais tuo metu galiojo jau tris ar keturis dešimtmečius“, – sakė D. Šlekys.

Knygoje pateikiami kaip itin žiaurūs, negailestingi ir šaltakraujai, japonai tuo pat metu yra ir dvasingi – labiau už viską jie myli poeziją, kurios nepamiršta ir karo metu. D. Šlekys mano, jog menas, meniškumas kare – tai bandymas išlikti žmogumi, tai plačiai atskleidžiama romane „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“. Pasak eksperto, ne tik japonai, bet ir jų kankinami belaisviai taip pat iki paskutinės akimirkos siekia skaityti knygas, rašyti bei cituoti poeziją, pasidarę iš žmonių plaukų teptukus – tapyti. Kai kurie belaisvių nutapyti paveikslai yra išlikę iki šiol.
Išlikti žmogumi, išsaugoti žmogiškumą visiškai nežmogiškomis sąlygomis – tokią vidinę karių ir pagrindinio herojaus Dorigo Evanso kovą už būtį jautriai, žiauriai, atvirai ir giliai R. Flanaganas aprašo šiemet lietuviškai „Baltų lankų“ leidyklos išleistoje knygoje „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“.

Perspausdinta iš 15min.lt