Dainų šventė – kiek iš tiesų tradicinė ir aktuali? Nerijos Putinaitės komentaras

Vilniuje tęsiasi didžiausias valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginys – Dainų šventė. Kiek dabartinei kartai ir moderniai valstybei yra aktualus tokios Dainų šventės, kokią ją turime, turinys? Kiek tai iš tiesų sena mūsų nacionalinė kultūrinė tradicija? Ar ne metas pajudėti Dainų šventės koncepcijos moderninimo link?

Apie tai – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės dr. Nerijos Putinaitės, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės Lietuvos kultūros skyriaus vedėjos dr. Aidos Savickos ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus komentarai.

Dainų šventė sovietmečiu – disciplinuojantis renginys

Docentė dr. N. Putinaitė, primindama pirmąsias Lietuvoje prieškariu rengtas Dainų šventes, sakė, kad iki sovietmečio jų teturėjome tris: 1924, 1928 ir 1930 metų. Ir po 1930-ųjų renginio, kurį, pasak pašnekovės, tuomečiai kompozitoriai bei organizatoriai laikė nepavykusiu, nutarta kitą tokią šventę surengti tik tuomet, kai bus iš tiesų pasiruošta. Pašnekovės tikinimu, su tuo susijusių bėdų kilo, nes mūsiškiai kompozitoriai visada lygindavosi su estais ir latviais, kurių analogiškos šventės turi daug senesnes tradicijas.

„Iki 1940 metų taip ir nepavyko suorganizuoti respublikinės Dainų šventės, – sakė dr. N. Putinaitė. – Sovietmečiu ji buvo perimta kaip tam tikras mobilizacijos projektas ir transformuotas taip, kad taptų centriniu masinės kultūros renginiu. Dainų šventės buvo rengiamos kas penkerius metus, ir visas laikas iki renginio pradžios buvo skiriamas pasiruošti, vykdavo gausybė regioninių mažų dainų švenčių, patikrinimų, peržiūrų. Didžioji dalis meno saviveiklos Lietuvoje buvo šliejama prie Dainų šventės, o pati meno saviveikla mobilizuojama.“

Kalbėdama apie Baltijos šalių tokių švenčių skirtybes, mokslininkė teigė, kad Lietuvai daugiau nei Estijai ir Latvijai buvo būdingas unifikuotas repertuaras.

„Tai buvo didelis renginys, disciplinuojantis per dainų ir šokių repertuarą patį tautiškumą. Jau nekalbu apie tai, kad buvo pradėti masiškai pagal šablonus gaminti tautiniai kostiumai. Žinoma, buvo bangų, kai į autentiką buvo žvelgiama laisviau, ji išryškinama, bet tai vis tiek buvo centralizuotas totalitarinio režimo renginys, tautinius sentimentus ir jausmus kreipęs į labai aiškią vagą. Būdavo išravimos visos netinkamos dainos, kad sovietinis režimas parodytų džiaugsmingą sovietinę liaudį ir socialistinio turinio kultūrą“, – sakė dr. N. Putinaitė.

Po karo, tęsė pašnekovė, dar buvo daugiau dainuojama liaudies dainų, tačiau vėliau buvo kuriamos vadinamosios tarybinės liaudies dainos – ne tokios griežtai ideologizuotos, bet labai specifinės nuotaikos, atskleidžiančios džiaugimąsi sovietine tikrove.

„Tai galima vadinti švelniąja ideologizacija, kuri daug mažiau pastebima už kietąją ideologizaciją. Tokios šventės apskritai transformavo ir kultūros suvokimą“, – tvirtino dr. N. Putinaitė.

Organizacinė inercija, žmonių sentimentai ir tradicionalistinė visuomenė

Paklausta, kodėl taip greitai toks reiškinys, iš esmės smarkiai nepakeitęs turinio, iš totalitarinio režimo įsiliejo į demokratinės valstybės gyvavimą, kodėl taip sparčiai transformuotas į tautinę šventę, politizuotas ir susietas su svarbiausiais Lietuvos istorijos įvykiais, docentė dr. N. Putinaitė mato keletą priežasčių.

„Pirma, perėjus į demokratiją daugelis valstybės struktūrų išliko, jos tiesiog perkeltos. Kartu perkelta ir šios šventės milžiniška rengimo struktūra. Suveikė lėčiausiai besikeičianti kiekvienai politinei santvarkai organizacinė inercija. Juk žmonės, dirbę ankstesnėje struktūroje, suinteresuoti išlaikyti darbą“, – svarstė pašnekovė.

Antra priežastimi ji įvardijo žmonių sentimentus: „Tie, kurie dalyvaudavo tokiose šventėse, tiesiog neatsimena ideologinių dalykų arba juos laiko tik duokle režimui. Žmonės džiaugdavosi tautiniais dalykais, kad ir kiek mažai jų sovietmečio Dainų šventėse būdavo. Sentimentai, tik pozityvūs prisiminimai labai stipriai veikia ir nepaiso jokių racionalių išvedžiojimų.“

Trečia priežastis, dr. N. Putinaitės manymu – lietuvių charakteris, labiau tradicionalistinė lietuvių visuomenė.

„Prie daugelio sovietmečiu sukurtų dalykų buvo prikabinta būtent tradicinė lietuvių kultūra. Dabar žmonės to gal ir nebeatpažįsta, bet tai galima atsekti analizuojant sovietmetį, kas buvo sukurta ir kas iš karto buvo vadinama tradiciniu dalyku, – aiškino docentė. – Ir prie Dainų šventės prilipo žodis „tradicinis“. Manau, vienas lietuvių visuomenės bruožų – pagarba tradicijoms, ir, jeigu minima tradicija, vadinasi, turi ją tęsti. Mūsų visuomenė atsigręžusi ne į naujumą, o į tradiciją. Turbūt tai tam tikros tapatybės spragos, nesaugumas, kad, jeigu prarasi tradiciją, vadinasi, prarasi save.“

N. Putinaitės teigimu, šią tradiciją įtvirtina ir Lietuvos Respublikos dainų švenčių įstatymas – tai vadinama paveldu, kurį reikia saugoti, ir įstatymas tai daro. Yra labai įvairių retorinių formuluočių, aiškino pašnekovė, rodančių, kad ši šventė pirmiausia yra saugotina, visų pirma turinti būti plėtojama kaip tradicija, kurios negalima keisti.

„Nors Dainų švenčių tradicija kaip tradicija nėra sena, ji sukurta sovietmečiu, o trys šventės iki jo negali būti vadinamos tradicija“, – tvirtino dr. N. Putinaitė.

Tradicija stabdo?

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės nuomone, žodis „tradicija“ užblokuoja norą atsiverti ir padaryti šią šventę novatorišką šiame kontekste.

„Manau, magiškas žodis „tradicija“ ir lemia tokios šventės, kokią turime, tolesnį plėtojimą, – svarsto dr. N. Putinaitė. – Tautinis bendruomeniškumas sovietmečiu buvo smarkiai transformuotas, visi ryšiai tarp žmonių buvo naikinami, ir, nors toks renginys, atrodo, jungia visuomenę, bet ar taip yra iš tiesų? Kultūros, įvairovės pasiūla dabar yra milžiniška, žmonių skonis pasikeitęs. Gali suvokti, kad tai yra tradicija, kurią reikia palaikyti, bet vertinant estetiniais ir pasitenkinimo kriterijais gali būti, kad įdomiausi dalykai yra netradiciniai, susiję su naujovėmis.“

Kalbėdama apie tradicijos kuriamą stabdį siekti naujumo, dr. N. Putinaitė prisiminė lenkų sociologo Piotro Sztompkos mintį, kai apie posovietinę visuomenę jis kalba kaip posttrauminę. Žmonės, pereidami iš sovietmečio į dabartinę tikrovę, turėjo visiškai pakeisti galvojimą, pertvarkyti gyvenimą, dėl to patirdami traumą anksčiau veikusius reiškinius perėmė ir pavertė ritualais, kuriuos nuolat yra priversti vykdyti.

Pašnekovė Dainų šventės kontekste įžvelgia naujų dalykų, naujų žmonių, unifikuoto repertuaro atsisakymo poreikį: „Manyčiau, šis poreikis didelis, juo labiau ir organizatoriai stengiasi padaryti šį renginį patrauklų net pagal tradiciją. Išlaisvinti kai kuriuos dalykus visiems būtų į gera, nes pasaulis nestovi vietoje.“

<…>

Tai yra straipsnio ištrauka. Pilną tekstą galite skaityti Bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.