Deimantė Rusteikaitė. Europos Sąjungai kvietimas pas psichoterapeutą. Ar ES pastangos romų integracijai – misija (ne)įmanoma?
Romų integracija kuo toliau, tuo labiau atrodo kaip du kartu nesuderinami žodžiai. Nors per pastarąjį trisdešimtmetį Europos Sąjungoje yra taikomos įvairios integracijos programos, 61% europiečių teigia, kad romų diskriminacija jų šalyje yra gaji. Tuo tarpu tik 19% apklaustųjų mano, kad jų šalies pastangos vykdant romų integraciją yra efektyvios. Šiuo metu esame bent jau pasiekę tokį lygmenį, kai integracijos politiką lydi šūkiai: „dirbti su jais, o ne už juos“ ar „nieko apie romus, be romų“. Visgi kitam dešimtmečiui siūlau frazę – „nieko apie romus, be romų ir pilietinės visuomenės atsivėrimo”. Jei jau duodam meškerę, o ne žuvį, tai leiskim su ja ir pažvejoti.
Romai yra viena didžiausia mažumos grupių Europoje (12 milijonų žmonių), kuri patiria milžinišką skurdo, struktūrinės diskriminacijos ir socialinės atskirties lygį. Statistika rodo, kad apie 80 % romų gyvena žemiau savo šalies skurdo rizikos ribos. Žmonės ima ignoruoti priežastis, dėl ko romai gali imtis neigiamas pasekmes (jiems bei visuomenei) turinčių veiksmų. Dažnai toks elgesys yra siejama su skurdu, tačiau iš tiesų daugelis problemų kyla (yra išprovokuojamos) iš pačių žmonių išankstinio nusistatymo prieš romų kraujo turinčius asmenis.
Dar labiau žaizdos atsivėrė pasaulinių krizių akivaizdoje. Covid-19 pandemija smogė šiai visuomenės grupei socioekonomiškai. Persikėlus gyvenimui į namus, ne visiems buvo įmanoma dirbti, mokytis iš namų. Taip pat ir ligos atveju, sudėtinga izoliuotis vienam asmeniui, kai romams įprasta gyventi didelėmis grupėmis drauge. Pastaraisiais mėnesiais tarp bėgančiųjų nuo karo Ukrainoje yra ir romų kilmės asmenų, kuriems nėra paprasta rasti bent jau laikiną naują gyvenvietę. Tikriausiai daugelis jūsų girdėjo istoriją apie „čigoną“, pavogusį rusų tanką Ukrainoje. Ar už tokį poelgį romai pelnė herojaus vardą, o gal atvirkščiai visuomenės akyse kilo dar didesnė baimė: „jei tanką sugebėjo pavogti, tai ko jie dar nesugebėtų padaryti“?
Nors garsiai visuomenėje vis rečiau išgirstame neapykantos kalbas nukreiptas prieš romus, tiesa tokia, kad šios tautybės asmenys yra (v)engiami – niekas nenori turėti su jais reikalų. Visgi griežčiausias nusistatymas prieš romų integraciją ES yra traktuojamas kaip grėsmė nacionaliniam saugumui. Laikomasi nuomonės, jog romai keliasi gyventi į ES, siekdami pasinaudoti čia teikiamomis privilegijomis – gauti prieglobstį, judėti lengviau tarp valstybių narių bei išgrobstyti šalies išteklius, tačiau patys prie šalies gerovės niekuo neprisideda. Tad norima žmones tiesiog išspirti iš šalies, iš kur jie ir atėję. O palaukit, ir kurgi šiai bežemių tautai eiti? Ir išvis, kaip romams įsilieti į visuomenę, kai jų šalyje nė matyti nenorima?
Visuomenėje yra bijoma romų dėl esančių ir istoriškai susiklosčiusių stereotipų. Europiečiai atsisako atsakomybės už romų integraciją priklijuodami iš stereotipų kylančią etiketę, tarsi romai yra patys kalti, kad gyvena žemiau skurdo ribos. Nesudarant galimybės, jie ir tampa pašalpų prašytojais, vos suduriančiais galą su galu ir dėl to tampa saugumizuojamu objektu. Integracija turi būti vykdoma pirmiausia nagrinėjant istorinę, struktūrinę diskriminaciją, kuri ir paralyžiuoja integracijos sėkmę. Suvokdami, kad istoriškai romai yra klajoklių tauta, neturinti šaknų, suprasime, kodėl jiems yra reikalinga gyventi bendruomenėje kartu su kitais romais, išsaugojant savo papročius, kultūrą, aprangą…
Siekiant užtikrinti romų integraciją, akivaizdžiai trūksta politinės valios iš valstybės pareigūnų, o ypač pilietinės visuomenės paramos, domėjimosi romų padėtimi. ES pateikiamos politinės rekomendacijos valstybėms narėms yra nukreiptos į pačius romus. Sąjunga yra tarsi prižiūrėtoja, daranti spaudimą valstybėms narėms laikytis sutartų direktyvų, tačiau nėra žmogiško santykio su problema. Kad galėtų paneigti šią tautą apraizgiusius stereotipus ir išankstinius nusistatymus, romams reikalingas visuomenės priėmimas ir suteikta galimybė keistis. Žinoma, tai užtruks laiko ir nesakau, jog kiekvienas pilietis dabar išskėtęs rankas turėtų priimti romą į savo namus. Bet pradėkime nuo visuomenės švietimo apie romų holokaustą bei jų kultūrą. Mano manymu, itin reikalingas atviras visuomenės ryšys su romų atstovais. Išdiskutuokime, kokios yra diskriminacijos pasekmės. Romų kilmės asmuo neturėtų laisvoje visuomenėje bijoti atskleisti savo etninės tapatybės.
Pusė europiečių pasisako, jog jaustųsi gerai, jei romų kilmės asmuo būtų išrinktas į politinę poziciją. Negaliu nepaminėti, jog Lietuva šioje apklausoje tarp visų šalių yra paskutinėje vietoje (pritariančiųjų 21%). Mums reikia, kad romai būtų matomi viešojoje erdvėje bei galėtų išreikšti savo balsą – būtų atstovaujami, dirbtų žiniasklaidoje, ugdymo sistemoje.
Integracija tai dialogas. Techninių sprendimų turime. Dabar reikia imtis adaptyvaus pokyčio ir pažiūrėti giliau į savo vidų. Pirmas pokalbis abiems pusėms gali būti nepatogus, tačiau jis turi įvykti. Tačiau kol patys nepagysim, negalim tikėtis, kad šalia esantys sutiks priimti vaistus iš tų pačių rankų.
