Deividas Šlekys. Churchillis ir karas Ukrainoje

„Europoje daug Chamberlainų ir nė vieno Churchillio“, – toks šūkis sklandė socialinėse medijose karo išvakarėse. Tada atrodė, jog Vakarų politiniai lyderiai pešasi, kas pirmiau nuvyks į Kremlių pakalbėti su Vladimiru Putinu ir įtikinti jį, jog diplomatinis kelias yra geriau nei karas.

Prasidėjus karui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis tapo tuo Churchilliu, kurio taip intensyviai ieškota tarp Vakarų lyderių. Šį įspūdį tik dar labiau sustiprino V. Zelenskio kalba, kurią jis praėjusį antradienį pasakė britų Parlamentui. Jo žodžiai, kad ukrainiečiai ginsis miškuose, laukuose, pakrantėse ir gatvėse, priminė 1940-aisiais pasakytus Winstono Churchillio žodžius, jog britai kausis paplūdimiuose, kalvose ir gatvėse, bet niekad nepasiduos. Taigi, tikrai galime sakyti, jog turime šių dienų Churchillį, lyderį, kuris pasiruošęs kautis iki galo.

Tačiau W. Churchillis buvo daug daugiau nei ryžtingas ir drąsus lyderis. Jeigu jau norime naudoti tokią istorinę analogiją, tai pasistenkime būti kiek įmanoma tikslūs. Tai buvo lyderis, kuris tuo pačiu metu galvojo, kaip išspręsti trumpo laikotarpio problemą ir kaip tas sprendimas gali paveikti tolimą, ilgalaikę įvykių dinamiką. Ne paslaptis, jog II pasauliniam karui dar nepasibaigus britų lyderis galvojo, kaip reikės tvarkytis po karo, ypač kaip tramdyti SSRS.

Turbūt garsiausias to pavyzdys yra 1944 m. spalį vykusi ketvirtoji Maskvos konferencija, per kurią W. Churchillis improvizuotai ant popieriaus lapo surašė pasiūlymus Josifui Stalinui, kaip geriau pasidalyti Vidurio Europos ir Balkanų valstybes. Pvz., 10 proc. Graikijos – SSRS, o likusi dalis Vakarams, taip pat 90 proc. Rumunijos – SSRS, o 10 proc. – Vakarams. Taip, šiandien, žinodami, kaip baigėsi karas, galime sakyti, jog natūralu, kitaip ir negalėjo būti.

Tačiau tiems, kurie 1943–45 m. dalyvavo mūšiuose, planavo karines operacijas, tikrai neatrodė, jog vokiečių pralaimėjimas tik laiko klausimas. Gal karas žemyne tiek truko, nes kai kurie politikai ir strategai per daug galvojo, kokia turi būti Europa po karo, užuot daugiau dėmesio skyrę kariniams veiksmams sėkmingai užbaigti. Šis istorinis ekskursas skirtas ne tam, jog pasakyčiau, kad V. Zelenskis padarys panašų sutarimą su V. Putinu. Tikslas yra priminti skaitytojams, jog reikia atsakingiau siūlyti istorines analogijas.

Toks apie pokarį dar karui nepasibaigus galvojančio W. Churchillio vaizdinys naudingas galvojant apie karą Ukrainoje. Tikėtis greito karinio sprendimo šiame konflikte darosi vis sunkiau. Kremliui reikia paimti bent vieną iš supamų miestų. Jam reikia pergalės ir derybinio prizo. Tuo pačiu, kad ir kaip ciniškai tai skambėtų, kas nors turi galvoti, kokio pokario norime, kokios Ukrainos, kokios Rusijos, kokių santykių tarp Vakarų ir Rusijos.

Matant Mariupolyje subombarduotos ligoninės ir gimdymo namų vaizdus, emocijos ima viršų ir tikrai norisi teigti – kokios dar derybos su Rusija! Tačiau jos neišvengiamai vyks ir sprendimai bus priimti. Gal tik dėl paliaubų, o gal ir dėl ko daugiau. Abi kariaujančios pusės išsakė derybines pozicijas. Mūsų gretose vieni jas perskaitę nori matyti ženklus, jog abi pusės signalizuoja švelnėjančią poziciją, kiti teigia, jog dar per anksti taip sakyti ir tikėtis greito proveržio.

Kad ir kokia būtų tolesnė karo eiga, būtina labai aiškiai suvokti, jog čia, tuo pačiu metu ir iš dalies toje pačioje erdvėje paraleliai, vyksta du susiję, bet kartu ir atskiri procesai. Vienas yra Ukrainos karas prieš Rusijos agresiją, o antrasis – Vakarų geopolitinė priešprieša su Kremliumi. Prisiminkime pernai gruodį pateiktus Kremliaus ultimatumus. Juose surašyti punktai kalbėjo apie kur kas didesnį Maskvos užmojį nei Ukraina. Šis karas ne tik apie Krymą, Donbasą ar Kyjivą. Bet ir apie juos.

Klausydamasis Ukrainos lyderių komentarų ir interviu Vakarų žiniasklaidai, girdėjau retorinį „atšalimą“ narystės NATO idėjai bei tai, jog kur nors, kaip nors reikia kalbėtis, nes žūsta nekalti žmonės. Kokie bebūtų Kyjivo ir Maskvos susitikimų sprendimai, tai daugeliu atvejų bus jų dvišalių santykių reikalas. V. Zelenskis ir jo komanda, o ne Daukanto aikštė, Dauningo gatvė ar Baltieji rūmai spręs, kada ir kokiomis sąlygomis tartis ir susitarti su Maskva.

Tačiau ar pasibaigus kariniams veiksmams Vakarų įvestos sankcijos ir visos kitos priemonės turėtų būti atšauktos? Ne, nes tam tikra prasme nesvarbu, kokia bus karo dinamika, galimi susitarimai, Vakarams Maskvos sprendimas pradėti karą grąžino geopolitiką į politinę darbotvarkę ir ji liks ten, net ir pasibaigus šiam karui. Turime suprasti, jog Kyjivo ir Vakarų politinės darbotvarkės daug kur sutampa, tačiau tuo pačiu nėra identiškos ir todėl santykių su Rusija dinamika, forma bus skirtingos.

Žinoma, vertinant dabartinę situaciją Ukrainoje būtų galima teigti, jog dar per anksti kalbėti apie karo pabaigą, o juo labiau apie rimtas derybas ir susitarimus. Tačiau, jeigu iš tiesų norime, kad mūsų politikai būtų kaip W. Churchillis, tai sekdami jo pavyzdžiu jie turi galvoti ir apie tai, kas bus, kai karas baigsis.

Turime suprasti, jog nustojus kristi raketoms sankcijos ir jų sukeltas ekonominis sunkmetis iškart nedings. Nesumažės ir gynybos biudžetai, kariuomenių dydžiai ar pajėgų dislokavimas. Visa tai liks, nepaisant to, kaip užsibaigs karas Ukrainoje. Šis karas jau sukūrė naują saugumo dinamiką Europoje ir dar jam nesibaigus būtina galvoti, kokia bus nauja saugumo architektūra.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.