Tikrai nesakau, kad dabar turim atsipalaiduoti ir nuvertinti Maskvos darbus ir norus. Turime pripažinti, kad bent jau trumpuoju laikotarpiu jai pavyko perimti iniciatyvą mūšio lauke. O tai indikuoja, kad maskolijos kariuomenėje, deja, yra asmenų, kurie dar geba ir moka protauti. Taip pat ji pademonstravo didesnį atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti prie ekonominių sankcijų, didžiulių nuostolių mūšio lauke. Pastaraisiais mėnesiais galime pastebėti aktyvesnę jos agentų veiklą niekinant paminklus, žudant nelojalius piliečius, gąsdinant teisiniu persekiojimu kitų valstybių piliečius. Kitaip tariant, Rusija nepalūžo ir neatsitraukė, kaip tikėtasi, ir todėl manoma, kad Vakarų atgrasymas nelabai veikia. Taip galvojant, nieko nuostabaus, kad viršų pradeda imti karo neišvengiamumo nuotaikos.
Tačiau stebint visa tai, kas vyksta, neapleidžia jausmas, kad tikrai įkritom į kažkokį triušio urvą ir niekaip neišeina ištrūkti. Greičiausiai būsiu išvadintas naivuoliu, tačiau aš būčiau linkęs kalbėti apie tai, ar puls, o ne pulti ginčytis dėl to, kada puls. Atrodo, jog dalis mūsų užmiršo, o kai kurie gal ir nežinojo, kad pirminis Lietuvos gynybos tikslas ir kariuomenės darbas yra atgrasymas. O gynyba, suprantama kaip kariavimas, tik po to, jeigu nepavyksta atgrasyti. Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl susidaro įspūdis, kad kažkaip sugebėjom pamesti tikėjimą atgrasymu ir iš karto šokom galvoti apie karo neišvengiamumą bei ėmėm lažintis, kada tiksliai jis prasidės?
Šių klausimų nereikia traktuoti kaip raginimo atsipalaiduoti ir nedaryti namų darbų. Jų daug, jie kompleksiški ir tikrai ne viskas vyksta sklandžiai. Privalu susitarti ir didinti gynybos biudžetą bei peržiūrėti mokesčių sistemą. Būtina didinti kariuomenę reformuojant privalomosios karinės tarnybos formatą. Taip pat būtina tęsti kariuomenės modernizaciją, judant divizijos kūrimo link, spartinant ginkluotės, technikos įsigijimus bei gerinant personalo rengimą. Kritiškiau vertinti ir peržiūrėti kai kurias karybos doktrinines tiesas ir koncepcijas. Turime greitinti sąjungininkų karių atvykimą. Galiausiai turime susitelkti kaip visuomenė ir būti pasiruošę.
Tačiau mūsų politikai privalo pabrėžti ir akcentuoti tai, kad papildomo mokesčio, didesnio šauktinių skaičiaus, tankų ir daugiau dronų reikia ne tam, kad kariautume karą, prasidėsiantį už 3, 4 ar 5 metų, o tam, kad karo būtų išvengta. Turime atrodyti ir būti ryžtingi, stiprūs ir ginkluoti, bet pirmiausia tam, kad priešas nenorėtų mūsų testuoti ir ragauti mūsų švino. Kariaujama tik tada, kai atgrasyti nepavyko.
Turime atsakingiau rinktis žodžius ir baigti lažintis iš karo. Jeigu neperdėliosime diskusijos akcentų, rizikuojame vietoje rimties turėti daugiau panikos, vietoje susitelkimo – daugiau fragmentacijos bei daugiau nepasitikėjimo vienas kitu, sąjungininkais, institucijomis ir valstybe.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
