Deividas Šlekys. Karo veidrodžio atspindžiai

Prieš pusę metų pabudę radome pasikeitusį pasaulį. Daugelis iš mūsų visą žiemą pusiau juokais, pusiau rimtai klausė: tai kada bus karas, jeigu jis išvis bus? Tačiau tą vasario rytą ašaros pakeitė šypsenas, baimė ir pasimetimas ištrynė visą džiugesį.

Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Europoje didžioji valstybė pradėjo karą prieš savo kaimynę. Norint suvokti šio Kremliaus sprendimo sukeltų globalių pasekmių mastą, dar tikrai reikia laiko, tačiau nėra abejonių – vienokia ar kitokia forma šis karas paveiks visus pasaulio kampelius. Todėl prasminga užduoti klausimą: o kaip šis karas jau pakeitė ir toliau keičia Lietuvą?

Būdamas aktyviu įvairių viešų diskusijų apie karo veiksmus Ukrainoje dalyviu, kartu stebėjau mūsų visuomenės narių reakcijas, nuotaikas, karybos temos išmanymą. 6 mėnesiai yra pakankamai laiko daryti tam tikrus apibendrinimus, pateikti įžvalgas. Viena tokių įžvalgų – kad per labai trumpą laiką daugelis mūsų tapo karo „ekspertais“.

Pripažinkime, per šį pusmetį daugelis jūsų susipažino su įvairia karine terminologija: neskraidymo zona (angl. no-fly zone), HIMARS, MANPAD, MLRS ir t. t. O apsiginklavę šiuo nauju žodynu viešoje erdvėje tarsi kokiose krepšinio rungtynėse konkuruojame ir rungtyniaujame savo įžvalgomis, prognozėmis ar gąsdinimais. Sofos generolų krepšinis.

Truputis saviironijos tikrai niekam nepakenkė ir mūsų entuziazmą diskutuoti apie taktinius, techninius karybos aspektus tikrai galima šiek tiek per dantį patraukti. Tačiau svarbiausia nepamesti esmės. Nesvarbu, kaip – intelektualiai ar mėgėjiškai – diskutuojame apie karą, pats faktas, kad tai daro didelė visuomenės dalis, rodo augantį įsitraukimą į gynybos politikos lauką.

Eiliniai piliečiai, jų visuomeninės organizacijos nebenori pasyviai stebėti ir dalyvauti ruošiantis krašto gynybai. Jie nori sėdėti prie diskusijų stalo, prie politikos formavimo ir įgyvendinimo. Viena vertus, tai nieko naujo. Judėjimą šia linkme buvo galima stebėti nuo 2014 m. Tačiau šių metų įvykiai tikrai pakeitė dinamiką ir piliečių noras aktyviau įsitraukti yra padidėjęs. Kad ir kaip baisiai skambėtų, karas Ukrainoje tapo katalizatoriumi sustiprinti pilietiškumą pas mus. Žinoma, reikia rimtesnio mokslinio žvilgsnio analizuojant mūsų pilietiškumo augimą, tačiau nuojauta sako, kad jo tikrai turime daugiau nei prieš metus.

Užtenka pažiūrėti į tai, kiek paramos suteikėme nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Vieni aukojo pinigus, kiti rūbus ar būstą užleido. O kiek surinkome lėšų kovos veiksmams remti. Prisiminkime „Bayraktaro“ pirkimo iniciatyvą. Žvelgiant į visas šias akcijas, iniciatyvas, suaukotas sumas, tikrai galima būti optimistiškam dėl mūsų pačių valios priešintis.

Vis tik džiaugdamiesi, didžiuodamiesi šiais pasiekimais, valios demonstravimu neturime ignoruoti ir apsimesti, jog nėra ir tamsiosios, pesimistiškesnės pusės. Tuo pat metu, kai vieni iš mūsų vasarį, kovą įvairiais būdais bandėme padėti, remti ukrainiečius, kiti galvojo išvykti, atsitraukti kur nors toliau, kur nors saugiau. Kartais tie patys asmenys ir savanoriavo, laiką aukojo vardan Ukrainos ir tuo pat metu galvojo, planavo išvykti.

Dalis piliečių taip mąstančius, išvykstančius tautiečius smerkė, vadino įvairiais vardais. Tačiau kodėl galime atjausti nuo karo bėgantį ukrainietį, bet smerkti savo pilietį, kuris galvoja apie tokį pat veiksmą, jeigu būtų užpulta Lietuva? Gink Dieve, nesakau, kad nereikia ginti savo krašto. Tačiau tikrai turime suprasti, kad karo metu situacijų būna įvairių ir „linčo teismai“ socialinėse medijose tikrai nepadeda išsaugoti rimties, kai jos labiausiai reikia.

Teisingumo kare klausimas yra vienas iš labiausiai nerimą keliančių aspektų, kuriuos teko užčiuopti per šį pusmetį. Kalbėti apie teisę, moralę per karą visais laikais buvo sunku ir sudėtinga. Tikrai nereikia apsimetinėti, kad kovojančios pusės praeityje ir šiais laikais visada paisė rašytų ir nerašytų elgesio taisyklių. Karo nusikaltimai, karo belaisvių ir civilių teisių, statuso nepaisymas yra kiekvieno karo realybės dalis.

Tačiau užduokime sau klausimą: ar būtų geriau, jeigu Ženevos konvencijos neegzistuotų? Net suprasdamas emocinį šoką ir pyktį po Bučos, tikrai su nerimu stebėjau įvairių visuomenės atstovų – politikų, kariškių, akademikų, verslininkų, eilinių piliečių – raginimą ar atvirą teisės, teisės viršenybės principo kvestionavimą.

Turime atsiminti vieną žinią, kurią dar nuo antikos laikų įvairūs mąstytojai yra išsakę: per karą demokratijos idėjai ir valdymo tipui kyla grėsmė nuslysti į tironiją. Tai nereiškia, kad kažkam riebiau, tiesmukiau pakomentavus teisės svarbą tapsime mažiau demokratiški. Bet jeigu leisime tokioms diskusijoms įgyti didesnį svorį visuomenėje, gali kilti liūdnų pasekmių.

Per karą visada užaštrėja tapatybės klausimai. Labiau akcentuoji ir pabrėži „aš“ ir „kitas“ skirtumus bei priešybes. Todėl tradiciškai pabrėžiama, kad karo metu stiprėja militarizmo ir nacionalizmo nuotaikos. Jos egzistuoja visada, tačiau klausimas ne tai, ar blogai nacionalizmas, lašelis militarizmo, o tai, kada jų jau būna per daug.

Stebėdamas dalies visuomenės norą ir įsitraukimą į gynybos reikalus, visame tame entuziazme matau ir didėjančias negero, patosinio nacionalizmo apraiškas: visus apginkluoti, viską fortifikuoti, kas ne su mumis – tas priešas ir išdavikas ir t. t. Ar tikrai vaikus mokykloje reikia ruošti gynybai, kovai? O gal labiau kalbėti apie tai, ką reiškia demokratija, kas yra jos pagrindas ir t. t.? Ar tikrai būti geru, tinkamu piliečiu gali tik tada, jeigu esu šauktinis, savanoris ar šaulys?

Matome iš politinių sprendimų ir įvairių pasisakymų, kad šiais klausimais vyksta rimtos diskusijos. Sutinku, kad būnant pasienio, priešakinių linijų valstybe sudėtinga išlaikyti balansą tarp demokratinės kasdienybės ir pasirengimo karui. Neapsimeskime ir neignoruokime sudėtingo ryšio tarp demokratijos ir karo. Nepastebimai galime nuslysti į klystkelius. Iš pradžių žodžiais, o galiausiai ir veiksmais. Viena svarbiausių vykstančio karo pamokų yra ta, jog karas yra ne tik mūšiai, tankai, lėktuvai. Karas yra kur kas didesnis, platesnis, sudėtingesnis fenomenas, kuris keičia visas veiklas ir sritis.

Mūsų visų darbas yra užduoti sau klausimą: kaip ir kuria linkme keičiamės mes, mūsų visuomenė ir valstybė dėl vykstančio karo Ukrainoje. Kokius atspindžius matome lietuviškame karo veidrodyje? Įvertinęs pusmečio dinamiką, teigčiau, kad yra dalykų, kuriais galime didžiuotis. Matomos tendencijos, kurios nuteikia optimistiškai. Tačiau negalime ignoruoti fakto, kad yra ir nerimą keliančių momentų. Privalome žiūrėdami į karo veidrodį matyti visą atspindį, o ne tai, ką norėtume matyti.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.