Deividas Šlekys. Lietuvos deja vu gynybos politika

„Ir vėl skolinsimės“! Tokia piktai liūdna mintis suskambo galvoje, išgirdus, jog vėl teks skolintis papildomas lėšas, siekiant padidinti šalies gynybos biudžetą. Atrodo, jog pastaraisiais metais niekaip nesugebame gerai paskaičiuoti. Susidaro įspūdis, kad problemų su matematika turi ne tik vyresnių klasių moksleiviai.

Stebinti praėjusios savaitės įvykius apėmė nemalonus deja vu jausmas. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) paskelbė, jog šiais metais Lietuvos BVP augs 3,7 proc. Atsižvelgiant į visą pandeminį konekstą, tokia žinia tikrai labai smagi ir džiuginanti. Tačiau ši nauja ekonominė prognozė privertė aukščiausius šalies politikus operatyviai reaguoti ir priimti sprendimą pasiskolinti 20,3 mln. eurų, siekiant padidinti gynybos biudžetą iki beveik 1 mlrd. 49 mln. eurų (2,03 proc. BVP).

Priežastis labai paprasta. Geresnė šalies ekonominio augimo prognozė rodė aukštesnius rodiklius nei buvo planuota ir kilo reali grėsmė šiuos metus užbaigti turint tik 1,99 proc. BVP siekiantį gynybos biudžetą. Kitaip tariant, nebūtų pasiekta taip svarbi politine prasme 2 proc. riba. Todėl buvo priimtas sprendimas skolintis papildomas lėšas. Vėl! Tai trečias kartas per paskutinius ketverius metus, kai valstybė turi skolintis lėšas, siekiant turėti bent 2 proc. nuo BVP skiriamus gynybos reikmėms. Drįsčiau teigti, jog tai jau darosi panašu ne į atsitiktinumus ir nenumatytus netikėtumus, bet į besiformuojančią tradiciją. O tai būtų nelabai geras dalykas. Taikant futbolo metaforas, Lietuva žaidžia ties pražangos riba.

Tai, kaip sparčiai praėjusią savaitę reagavo politikai, puikiai parodo, kaip arti pražangos esame. EBPO ekonominiai augumo rodikliai buvo paskelbti labai nepatogiu momentu, likus mažiau nei dviem savaitėms iki NATO Viršūnių sutikimo Briuselyje. Todėl buvo būtina, jog birželio 14 d., susirinkus NATO valstybių vadovams, mūsų žodžiai apie 2 proc. nebūtų tik deklaratyvūs, bet iš tiesų paremti realiomis finansinėmis sumomis. Buvimas 2 proc. klube Lietuvai duoda įvairiapusę politinę naudą: galimybė naudoti šį argumentą vykdant aktyvų politinį lobizmą Vašingtone, dalyvauti neformaliuose NATO diskusijose, kur kviečiamos tik 2 proc. ribą pasiekusios valstybės ir t. t.

Įvertinus visa tai, tikrai nestebina šalies politikų reakcija ir priimti sprendimai. Teisybės dėlei reikia pastebėti, jog politinei kalbai pasisukus gynybos klausimų link, procesai vyksta sparčiai ir gana sklandžiai. Birželio 2 d. Seime priimamas sprendimas siūlyti Vyriausybei skolintis papildomas lėšas. Kitą dieną šalies prezidentas priima krašto apsaugos viceministrą ir finansų ministrę, kuri tą pačią dieną pasirašo atitinkamą įsakymą. Sparčiai ir sklandžiai. Dėl to tikrai būtų galima pasidžiaugti. Politinė valia bei biurokratinės procedūros priimti skubius, bet svarbius klausimus egzistuoja. Tačiau tai, kad reikia skubos tvarka priimti sprendimus, puikiai parodo, kad ta valia egzistuoja iki tam tikros ribos.

Visgi būtų labai klaidinga save užliūliuoti tokia savigyra. Pažvelkime į visą situaciją plačiau. Kodėl mes joje iš vis atsidūrėme ir ne pirmą kartą per keletą pastarųjų metų. 2018 m. politinės partijos įsipareigojo iki 2030 m. gynybos reikmėms skirti 2,5 proc. nuo šalies BVP. Tačiau nuo tada, mes visa laiką balansuojame ant ribos. Biudžetas skiriamas toks, jog jis visada yra rizikos zonoje. Nors šalies prezidentas praėjusią savaitę priminė valdančiajai daugumai apie susitarimą dėl 2,5 proc., jis tą patį sakė ir 2019 m., kai valstybė buvo priversta skolintis papildomas lėšas. Akivaizdu, vien tik žodžių neužtenka. Galų gale, prezidentas pasirašo Biudžeto įstatymą, todėl jam šioje vietoje reikėtų užimti labiau principinę poziciją, reikalaujant didesnio gynybos finansavimo. Tačiau ir valdančiai daugumai kitų metų biudžeto svarstymas bus išbandymas. Ar pavyks pagaliau gynybos biudžetui skirti tokias lėšas, jog net ir labai sėkmingai auganti šalies ekonomika nenumuštų jo žemiau 2 proc.?

Lietuvos gynybos biudžetas nuo 2014 m. augo didžiuliais tempais. Tai leido realiai sustiprinti šalies gynybos pajėgumus. Tuo pačiu, toks ryžtingas politinės valios demonstravimas leido Lietuvą, kartu su Latvija, pateikti kaip NATO sėkmės istorijas. Tai savo ruožtu leido užsitikrinti ir didesnį matomumą bei galimybę drąsiau reikšti savo nuomonę ir pageidavimus. Tačiau pastarųjų metų gynybos biudžeto deja vu situacija pradeda griauti mūsų sukurtą sėkmės istoriją. Sąjungininkų atstovai jau pradeda klausti ir stebėtis šiuo mūsų „užklimpimu“ ir kartu daryti atitinkamas išvadas apie mūsų ryžtą ir gebėjimą išsakytus žodžius paversti kūnu.

Šią vasarą politinės valios užteko. Ar užteks jos valdančiajai daugumai rudenį, kai įvertinus visas priverstines pandemijos išlaidas, liks apetito gynybai skirti, sakykime 2,1 proc. ir taip pagaliau bent kažkiek priartėti prie pažadėtų 2,5 proc. Tačiau svarbiausias trumpojo laikotarpio uždavinys valdantiesiems yra aiškus parodymas, jog turi politinės valios planuoti gynybos biudžetą taip, jog nereikėtų po metų vėl skolintis. Reikia labai aiškiai parodyti, jog nebenorime žaisti ties pražangos riba, nes priešingu atveju vis dažniau sulauksime nepatogių klausimų dėl mūsų pačių ryžto ir požiūrio į šalies gynybą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.