Deividas Šlekys. Nauji/seni gynybos politikos namų darbai

Lapkričio 23 d. tradiciškai minime Kariuomenės dieną, todėl visai prasminga pakalbėti apie šiais sudėtingais metais išmoktas gynybos ir karybos pamokas. O kartu, atsižvelgiant į tai, kad darbą pradėjo naujai išrinktas Seimas ir turėsime naują krašto apsaugos politinę vadovybę, verta pasvarstyti, kokius ateities darbus reikėtų atlikti.

Turbūt svarbiausia pamoka, kurią pamatėme, kovodami su COVID-19 pandemija, kad gynyba mūsų šalyje vis dar suprantama tik kaip kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos reikalas. Tokią drąsią išvadą leidžia daryti tai, kaip valstybinės institucijos tiek pavasarį, tiek dabar kovoja su pandemija. Kariniais terminais, didžiausi iššūkiai yra vadovavimo ir valdymo srityje.

Tikrai akivaizdu, kad krizės valdymo sistema susiduria su rimtais iššūkiais. Taip, galime sakyti, kad niekas pasaulyje nebuvo pasiruošęs tokio pobūdžio iššūkiui. Tačiau, remiantis įvairių šaltinių informacija, darosi aišku, kad Sveikatos apsaugos ministerija nebuvo pasiruošusi jokiam rimtesniam bet kokios krizės valdymui. Dar daugiau. Visas blaškymasis dėl koordinacinės darbo grupės rodė, kad šalyje nėra normaliai, efektyviai veikiančios krizės valdymo sistemos.

Daug kas užsienyje ir Lietuvoje lygina pandemijos krizę su karu. O dabar pagalvokime, kaip veiktų valstybinės institucijos, kaip jos koordinuotų savo veiklą tikro karo metu, kai aplink būtų griuvėsių krūvos, elektros, vandens, maisto tiekimas nebūtų savaime suprantamas dalykas ir galiausiai turėtumėme nukautųjų bei sužeistų.

Akivaizdu, kad reikia geresnio tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir aiškesnių procedūrų, darbų pasidalinimo. Krizių, o juo labiau karo situacijos valdymas yra ne tik kariuomenės, bet ir visų reikalas. Kitais žodžiais tariant, reikia įdėti daugiau pastangų rengiant valstybės gynybos planus ir procedūras bei nepainioti jų su ginkluotos gynybos planais. Valstybės gynyba yra visų institucijų ir piliečių reikalas, o ginkluota gynyba – tai jau labiau ginkluotųjų pajėgų veiklos laukas.

Prisiminkime, kad šalyje vadovaujamės visuotinės gynybos principu. O ta reiškia, kad dirba ir prisideda visi. Gal kai kam tai skamba kaip savaime suprantami dalykai. Tačiau, deja, girdint labai keistas teisines interpretacijas, kad mobilizacijos planai yra valstybės gynybos planai ir nieko papildomai nereikia daryti arba kai kadenciją baigianti vidaus reikalų ministrė siūlo ekstremalių situacijų valdymą priskirti konkrečiai ministerijai, darosi aišku, kad ne visiems aišku. Tad naujojo Seimo ir naujosios Vyriausybės vienas didžiausių darbų turėtų būti parengti, įgyvendinti ir komunikuoti aiškią žinutę – šalies gynyba yra visų, ne tik kariuomenės reikalas.

Tačiau siunčiant šią žinią svarbu, kad ji nebūtų suprasta kaip kitas kraštutinumas, jog visų dalyvavimas gynyboje būtų suprantamas kaip visuotinis dalyvavimas su ginklu. Stebint įvairius debatus, diskusijas viešojoje erdvėje, gali susidaryti įspūdis, kad kare visi tik šaudo ir bėgioja su ginklais. Tačiau mūšio lauke didelį vaidmenį vaidina ir tie, kurie suteikia įvairiapusę paramą. Kare tikrai neturi būti visi su ginklais.

Vienas labai aukšto rango karininkas, kalbėdamas apie piliečių dalyvavimą ginkluotoje kovoje, mėgsta vartoti futbolo metaforą. Jeigu jis nesupyks, aš jo idėją perteiksiu pasitelkdamas krepšinio metaforą. Kiekvieną kartą, kai žaidžia Lietuvos nacionalinė krepšinio rinktinė, dauguma šalies gyventojų tampa krepšinio ekspertais ir treneriais. Tačiau būdami tokie ekspertai, patys rinktinėje vis dėlto nežaidžiam ir jai nevadovaujam. Viena yra sakyti, kad išmanai, o visai kas kita – imti ir daryti. Tas pats ir su ginkluotu pasipriešinimu. Tai, kad pilietis moka užtaisyti ginklą ir taikliai iš jo pataikyti, dar nereiškia, kad jis būtų geras kareivis ir žinotų, kaip elgtis kovoje.

Žinoma, istorija pilna pavyzdžių, rodančių, kad karuose dalyvaudavo ne tik kareiviai, bet ir paprasti civiliai, spontaniškai pagriebę ginklą ir ėmę ginti savo kraštą. Spontaniškumo kare neišvengsi, kaip ir savo pagalbą siūlančių piliečių, todėl tikrai nereikia taikos metu dirbtinai kurti kliūčių tokio elgesio apraiškoms. Bet reikėtų pasakyti, kad kare vienodai svarbūs ir tie, kurie šauna, ir tie, kurie remia. Kai kas sakytų, kad tai savaime suprantami dalykai.

Tačiau Lietuvos realijos rodo, kad tai nėra viskas aišku, ir geriausiai tai iliustruoja negebėjimas rasti konsensuso dėl Šaulių sąjungos vietos krašto gynybos sistemoje. Vieni nori visiems šauliams organizuoti karinį rengimą ir išduoti tarnybinį ginklą į namus. Kiti tam prieštarauja ir teigia, kad, nepaisant visų pastangų, šauliai niekad nebus tikri kariai, jie liks mėgėjais, savaitgalio kariais.

Ši šaulių situacija yra dar vienų nepadarytų namų darbų rezultatas. Reikia konstatuoti, kad per pastaruosius kelerius metus tikrai mažai pasistūmėta pilietinio pasipriešinimo srityje. Tą puikiai iliustruoja, kad tik šių metų vasaros pabaigoje Seimas davė nurodymą greituoju būdu parengti piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją, šiuo metu ji pateikta Seimui svarstyti.

Paprastai tariant, kiek eilinis pilietis yra ruošiamas, informuojamas, kaip jis ar ji galėtų prisidėti prie šalies gynybos karo metu? Kuri institucija turėtų koordinuoti tokią veiklą? Ar lėšos, reikalingos jai, turėtų būti skiriamos tik iš gynybos biudžeto? Taip grįžtame prie visuotinės gynybos idėjos ir visų bendro indėlio bei įsitraukimo. Jau minėtos strategijos parengimas, nors ir labai skubotas, iki galo neišdiskutuotas, yra teisingas žingsnis ir naujoji valdžia būtinai turėtų skirti didesnį dėmesį šiam klausimui.

Be to, visoje šioje gynybos politikos dėlionėje svarbu nepamiršti ir kariuomenės. Nepaisant didesnio nekarinių institucijų, visuomenės, piliečių įtraukimo į gynybos reikalus, būtina neužmiršti, kad karas visgi yra smurtinis veiksmas ir kovos elementas niekur nedings. Tad paraleliai, rengiant valstybės gynybos koncepcijas, pilietinio pasipriešinimo strategijas, svarbu ir toliau stiprinti kariuomenės kovinę galią. Įsigijus naujų artilerijos pabūklų, šarvuočių, Sausumos pajėgų kovinė galia išaugo.

Perėjome į kitą karybos kokybės lygį. Stipriname oro gynybos pajėgumus. Pasirašytas susitarimas dėl sraigtasparnių „Black Hawk“ įsigijimo. Tačiau 2020 m. einant į pabaigą, būtina kelti klausimą, kokios kariuomenės norime 2030 m. Būtina užbaigti tik įpusėjusią Sausumos pajėgų mechanizaciją, kuri reikalaus ne tik naujos technikos įsigijimo, bet ir papildomų pajėgumų, pvz., karo inžinerijos, ženklaus didinimo. Tikrai verta pradėti rimtai kelti klausimą dėl divizijos kūrimo.

Artimiausiu laiku reikės grįžti prie visuotinio karinio šaukimo klausimo ir galiausiai apsispręsti, ką daryti su jaunųjų karių (šauktinių) skaičiumi – didinti ir palikti tokį pat? Nemažiau svarbu bus Specialiųjų operacijų pajėgų, logistikos, elektromagnetinės, kibernetinės karybos, strateginės komunikacijos pajėgumų plėtojimas.

Laukiančių namų darbų sąrašą būtų galima vardinti ir toliau, tačiau svarbu pabrėžti svarbų dalyką. Karinės pajėgos pastaruosius šešerius metus gavo rimtą finansavimą ir jį būtina tęsti. Tačiau, taip, kaip daugumai šalies institucijų ir piliečių reikia suprasti, kad gynyba yra ne tik kariuomenės reikalas, tą patį turi suprasti ir kariuomenė. Jos atstovai turi suprasti, tiksliau, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais parodyti, kad gynyba vykdoma ne tik karine, bet ir nekarine forma ir kad pastarosios plėtojimas turi teisę būti pirmoje politinės darbotvarkės vietoje.

Būtina stiprinti kitas visuotinės gynybos kolonas. Tačiau tuo pat metu politikai negali lėtinti kariuomenės kaitos tempo. Naujoji valdančioji dauguma turi suprasti, kad 2014 m. iš naujo gimusi šalies kariuomenė užaugo, naujai atrastas visuomenės susidomėjimas šalies gynybos reikalais tapo brandesnis, todėl laikas visas diskusijas ir sprendimus kelti į kitą kokybės lygį bei pradėti dirbti rimtesnius darbus.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.