Deividas Šlekys. Pamažintų ambicijų susitarimas dėl gynybos politikos

Pastarųjų savaičių ginčai dėl Kaliningrado srities tranzito, įvairios parlamentinės batalijos savotiškai užgožė įvykius Ukrainoje. Taip jau nutinka, kad kuo ilgiau trunka karai, tuo labiau eterį ir žmonių dėmesį patraukia temos, kurios egzistuoja dėl to, kad vyksta karas.

Tačiau apie kovinius veiksmus ar veiksnius, kurie leistų jiems pasiruošti, gynybos politiką, kalbame vis rečiau. Politinių partijų susitarimo dėl gynybos politikos pasirašymas – geras priminimas, kad Kaliningrado ir kitų temų svarba – antraeilė, kai žvelgiame iš gynybos politikos perspektyvos.

Labai džiugu, kad dauguma politinių partijų rado politinės valios ir idėjų per gana trumpą laiką susitarti ir pasirašyti šį dokumentą. Daug kam gali atrodyti, kad čia tik dar vienas eilinio dokumento pasirašymas, labiau tuščios deklaracijos nei realūs veiksmai. Norėčiau priminti, kad partijų susitarimai dėl gynybos politikos maždaug 20 metų – kone sėkmingiausias politinių partijų bendradarbiavimo pavyzdys. Keitėsi valdančiosios daugumos, vyriausybės, tačiau pagrindiniai susitarimų principai ir kryptys buvo vykdomi. Visa tai įvertinant, nėra abejonių, kad šį kartą bus kitaip ir partijos nesilaikys duoto žodžio.

O, bet, tačiau. Pirminis įspūdis, perskaičius šį susitarimą, kad džiaugiesi dėl to, jog partijos dar geba susitarti, bet lieki pasimetęs ir susimastęs dėl to, dėl ko susitarta. Reikia pripažinti, kad šis dokumentas kiek kitoks nei prieš tai buvę. Jis labiau politinis, dominuoja abstraktesnės formuluotės ir mažiau konkrečių skaičių, pirkinių sąrašo.

Tą pripažino ir Laurynas Kasčiūnas, teigdamas, kad šį kartą dokumentą rengė politikai, ne taip, kaip buvo praeityje, kai politikai tik šlifuodavo Krašto apsaugos ministerijos paruoštą juodraštį. Šiuo atveju, visą procesą tikrai aiškiai kontroliavo Seimas. Kaip ir logiška, nes tai ne žinybinis, o politinis dokumentas.

Taip pat skaitant dokumentą kyla tam tikrų klausimų, pavyzdžiui, kaip atrodytų kariuomenės vykdoma modernizacija. Norėta daugiau detalių, tačiau, žinoma, svarbiausia, kad deklaruojama aiški pozicija tęsti pradėtą modernizaciją. Gal viena įdomesnių vietų, susijusių su modernizacija, numatomos kibernetinės vadavietės įkūrimas su ambicija vieną dieną turėti kibernetines pajėgas.

Savalaikis sprendimas. Kibernetinių, o plačiąja prasme visų ne kinetinių pajėgumų svarba šių dienų karuose – akivaizdi. Vis dėlto svarba neatsispindi Vakarų kariuomenių struktūrose, institucinėje autonomijoje ir karininkų karjerų perspektyvose. Sveikintinas sprendimas šioje srityje atlikti pakeitimus. Gerai, kad rodomas pasvertas atsargumas ir planuojama kurti vadavietę, o ateityje atskirą kariuomenės rūšį – kibernetines pajėgas. Būdami maža valstybe turime realistiškai įsivertinti galimybes.

Dokumente taip pat deklaruojami dalykai, siekiniai, kurie, jau kaip ir yra vykdomi ir pradėti: Šaulių sąjungos reforma, Nacionalinio krizių valdymo centro kūrimas. Pradėti darbai aplenkė dokumento pasirašymą, todėl susidaro įspūdis, kad dokumente kalbama apie dalykus, kuriems jau rastas politinis konsensusas, ir dabar svarbiau ne deklaruoti siekiamybę, o įgyvendinti fazę.

Nepaisant šių pastabų, kritinių pastebėjimų, reikia paminėti keletą svarbių dalykų, kurie šį dokumentą daro išskirtinį. Pirmiausia šiame dokumente labai daug dėmesio ir vietos skiriama priimančiosios šalies pajėgumams vystyti. Grįžtant prie L. Kasčiūno žodžių, būtų galima teigti, kad šiame susitarime labai daug vietos skiriama tam, kad Lietuva visas pastangas dėtų, siekdama priimti daug sąjungininkų karių. Drąsiai, gal net per drąsiai, įvardijamas ir konkretus karių skaičius – ne mažiau kaip 20 000.

Kitais žodžiais tariant, artimiausiais metais vienu svarbiausių šalies gynybos politikos prioritetu taps įvairaus pobūdžio statybos: nuo poligonų įrengimų, naujų kelių, geležinkelio linijų, iki naujų kareivinių ir sandėlių. Pagrindinė žinutė šalies piliečiams turi būti ūkiškai paprasta ir aiški: geri keliai, tvirti pastatai ir gerai įrengti sandėliai – vienas pamatinių saugumo pagrindų.

Todėl nenustebkime ir neburbėkime, kai Krašto apsaugos ministras ateinančiais metais daugiau kalbės apie statybas, o ne tankus ar lėktuvus. Žvelgiant plačiau, tai laikau labai svarbiu žingsniu gynybos ir karybos edukacijos srityje. Laikas suprasti, kad karas yra ne tik kovinis veiksmas, kare neužtenka šautuvų ir karių. Logistinis aprūpinimas, karinis rengimas – ne mažiau svarbūs dalykai.

Su šiuo aspektu susijusi ir kita labai svarbi siužetinė dokumento linija – visuotinės gynybos akcentavimas. Visame dokumente viena ar kita forma kalbama apie tai, kad gynyba yra ne tik kariuomenės ar Krašto apsaugos ministerijos reikalas, o visų. Kalbama apie civilinę saugą, edukacijos ir švietimo pokyčius, kad kiekvienam iš mūsų bus suteikta ir pasiūlyta daugybė formų ir galimybių prisidėti prie šalies gynybos, nesant kariškiais.

Būtų galima sakyti, kad politikai baigia daryti namų darbus ir greitai mūsų, piliečių, namų darbų metas ateis, kai bus paklausta, kaip norime prisidėti? Apie gynybos visuotinumą kalbama seniai, tačiau šis partijų susitarimas yra pirmas dokumentas, kuriame gana aiškiai išdėliotos kryptys ir sritys, kur bus veikiama. Nors ir čia neišvengta politinių partijų idėjinio žaidimo. Kai vienas po kito einančiuose punktuose matau ambiciją vykdyti „nacionalinio saugumo interesus užtikrinančią istorijos politiką“, taip pat laikytis europinių vertybių, kyla klausimas, kaip išspręsime akivaizdžią sankirtą tarp labai dažnai patosu kvepiančio nacionalizmo ir kosmopolitiško požiūrio į piliečio teises ir pareigas.

Daug kas teigtų, kad visuotinė gynyba be visuotinės karo tarnybos – pusiau iškepęs pyragas. Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad niekada nebuvau visuotinės karo tarnybos šalininkas ir nemanau, jog ji turi būti traktuojama kaip visos gynybos sistemos centrinė ašis.

Kėliau ir kelsiu klausimą: ar mums daugiau reikia aktyvių piliečių, ar piliečių, mokančių elgtis su ginklu. Ukrainos karas rodo, kad tikrai nebūtina mokėti šaudyti, norint prisidėti ginant valstybę. Visuotinė gynyba kuo puikiausiai gali veikti su kariuomenės komplektavimo sistema. Manęs gal kiek neramina ambicingi tikslai ženkliai didinti aktyvaus rezervo, šaulių, krašto apsaugos narių gretas, atsižvelgiant į šalies demografinę, darbo rinkos situaciją.

Bet kuriuo atveju, visi tarnybos formatai leidžia ir leis sutelkti didelį skaičių piliečių gynybos, taip pat ginkluotos, reikmėms. Taip pat turime būti sąžiningi ir atviri, kad visuotinė karo tarnyba buvo ir liks konkrečios partijos, Tėvynės sąjungos, politinis tikslas. Tą puikiai parodo ir jų išplatinta atskiroji pozicija. Tačiau vienos partijos vizija nelygi visos valstybės gynybos vizijai. Šiuo metu partijų susitarime esanti formuluotė visuotinės karo tarnybos atžvilgiu labiau atitinka politinio elito, visuomenės, karybos apžvalgininkų ir karininkijos nuomonę.

Svarbesnis ir reikšmingesnis minusas – nepavykęs susitarimas dėl gynybos biudžeto. Gynybos finansavimo klausimas paliktas susitarimo pabaigai, kas rodo, kad tai sunkiausiai suderintas punktas. Buvo siekiama įtvirtinti 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto biudžetą. Daugeliui tai per didelis žingsnis. Apie tai, kad susitarimo rengimas labiausiai stringa dėl šio punkto, jau buvo žinoma.

Formuluotės gana abstrakčios ir paliekančios erdvės interpretacijai, kad net suabejoji, ar 2,5 proc. biudžetas ateityje bus išlaikytas. Žinoma, stiklinę galime matyti pusiau pilną arba pusiau tuščią. Susitarimo dokumente – užuominos ir pažadai išlaikyti ne tik esamą finansavimą, bet ir skirti papildomas lėšas, jeigu bus poreikis. Tai, kad viskas taip abstrakčiai suformuluota, kuria riziką, jog į valdžią atėjus naujai daugumai, interpretacijų gali būti visokių.

Apibendrinant galima teigti, kad šio dokumento rengimas inicijuotas su labai didelėmis ambicijomis, tačiau daug kur jas teko sumažinti. Kita vertus, privalome pasidžiaugti, kad svarbiais valstybei klausimais šalies politinis elitas geba ir moka susiburti, susitarti. Naujajame partijų susitarime fiksuojami svarbūs principai ir pokyčiai šalies gynybos mąstyme. Taigi, turime būti atviri ir pastebėti, kad ateityje gynybos biudžeto klausimas visoms valdančiosioms daugumoms bus rimtas galvos skausmas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.