Deividas Šlekys. Pokalbiai apie gynybos politiką (I)

Dažnas mūsų esame matę namus, kuriuos dalijasi keli savininkai. Vienas namo kampas padažytas žaliai, kitas ryškiai raudonai, o trečias nusprendė kitokią stogo dangą uždėti. Pats namas lyg ir tvirtai stovi, tačiau akivaizdžiai kalba apie santarvės ar gebėjimo susitarti tarp kaimynų stoką.

Tokia eklektiška kaimynystė. Toks vaizdinys galvoje iškyla žvelgiant į šalies gynybos politiką. Nebaigę tvarkyti vieno namo kampo, pradedame dažyti kitą, tačiau kita spalva ir t. t. Kitais žodžiais tariant, nėra galutinio sutarimo, koordinacijos matyti vieningą šalies gynybos vaizdinį.

Vos tik pradėjęs eiti krašto apsaugos ministro pareigas, A. Anušauskas užsiminė, kad bus imtasi kurti visuotinį valstybės gynybos planą. Darbas tikrai nelengvas, nes reikia susitarti dėl daugybės svarbių ir esminių klausimų. Tačiau, atrodo, viršų ima ne diskusijos dėl pagrindinių principų, o labiau fokusuojamasi kurti konkrečias priemones, nesutarus dėl to, koks turėtų būti galutinis „produktas“.

Kaip kitaip, vertinti per pastaruosius keletą mėnesių Seimui pateiktas siūlomas įstatymų pataisas dėl teisės Šaulių sąjungos nariams turėti ginklus namie, naudoti juos atliekant tarnybą. Vis dar niekaip nesame iki galo sutarę dėl Šaulių vaidmens šalies gynyboje. Tačiau vietoje to, kad kartą ir visiems laikams būtų priimtas politinis sprendimas, ar tai pirmiau yra pilietinė karinė ar karinė pilietinė organizacija, mes diskutuojam dėl priemonių, karinio rengimo, leidimo turėti ir naudoti ginklus.

Savo ruožtu, Šaulių sąjungos klausimo neišspręsime, jeigu nesutarsime dėl valstybės gynybos. O tam reikia atsakyti į plačius, tačiau svarbius klausimus: ar norime, kad kiekvienas šalies gyventojas būtų pajėgus ginklu ginti kraštą ar pirmiausia, jie iš vis norėtų, ką nors daryti dėl savo valstybės saugumo? Nesusitarus dėl visų šių dalykų, visa kita pakimba ore arba virsta į dar vieną namo kampo dažymą.

Kaip tik tokiu ore pakibusiu klausimu pretenduoja tapti visuotinės privalomosios karinės tarnybos klausimas. Praėjusią savaitę Krašto apsaugos ministerija pristatė atliktą studiją, visuomenės nuomonės apklausos rezultatus. Apibendrinant atrodo, kad gali būti linkstama link privalomosios tarnybos visiems vaikinams. Iš politikų pasisakymų galima susidaryti įspūdį, kad šios savaitės diskusija yra tik pradžia platesnio pokalbio su visuomene, siekiant rasti bendrą sutarimą.

O ieškant pastarojo, svarbiausia rasti atsakymą į esminį klausimą: ko būtų siekiama įvedus visuotinę tarnybą? Ar tikslas yra suteikti minimalų karinį parengimą kuo didesniam žmonių skaičiui, ar labiau matyti, kaip patriotiškumo ir pilietiškumo ugdymo programą. Abu šie tikslai ne eliminuoja vienas kitą, o akcentuoja skirtingus prioritetus. Tačiau, svarbiausia, visoje šioje diskusijoje būtina prisiminti, kad visuotinė karinė tarnyba, kaip ir Šaulių sąjunga nėra tikslai savaime, o tik būdai, priemonės, formatai pasiekti pagrindinį tikslą – užtikrinti šalies saugumą.

Kai kas sakytų, savaime aišku, kad privalomoji karinė tarnyba yra priemonė stiprinti mūsų gynybinę galią. Tačiau, kad pirmiau pradedame šnekėti apie šios tarnybos pliusus ir minusus, o ne apie tai, kodėl, kokio tikslo siekiama, pasako daug. Vėl, daugelis pasakytų, kad tikslas aiškus – išsaugoti šalies valstybingumą. Tačiau man labiau susirūpinimą kelia niekaip neįsibėgėjanti diskusija, kaip turime ruoštis ginti valstybę. Kokio santykio siekiame tarp ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo, kokio piliečių vaidmens. Neatsakius į šiuos klausimus, visi siūlymai ką nors koreguoti Šaulių sąjungos įstatyme ar įvesti visuotinę karinę tarnybą yra tarsi statyti vežimą prieš arklį.

Kita vertus, įvertinant kitus Vyriausybės žingsnius, būtų galima teigti, kad einam link to platesnio kalbėjimo. Praėjusią savaitę buvo svarstoma ir patvirtina „Nacionalinė darbotvarkė“ dėl „Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijos“. Joje surašyta daug svarbių, prasmingų ir įdomių veiklų, siekinių, kuriuos būtina įgyvendinti, jeigu norime, kad mūsų šalies piliečiai būtų labiau atsparūs įvairaus pobūdžio grėsmėms ir norėtų prisidėti prie šalies gynybos.

Tikrai sveikintina, kad einama prie konkrečių darbų ir iniciatyvų sąrašo ir jų įgyvendinimo. Seniai pribrendo reikalas ir poreikis stiprinti šią šalies gynybos koloną. Tačiau, čia ir vėl galima išsakyti tą pačią pastabą, kad principo lygmenyje tai yra tik priemonė ir būdas pasiekti tikslą. Kalbėti apie nekarinį pilietinį pasipriešinimą, neaptarus to, koks jo ryšys ir sąveika su ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo sumanymais ir planais, savotiškas nesusipratimas.

Todėl, būtų prasminga, atsispiriant nuo praėjusią savaitę pristatytų dokumentų ir studijų, inicijuoti plataus masto diskusijas su visuomenės nariais, jų atstovais, politikais ir tik sutarus, išsiaiškinus pagrindinius dalykus dėl esminių, principinių pozicijų priimti politinius sprendimus. Žinoma, nereikia begalinių diskusijų. Tikrai galima sutarti, kad skiriame tam pusę metų ir tada priimame politinius sprendimus.

Priešingu atveju, pakeitus Šaulių statusą, normaliai nesutarus, koks jų vaidmuo šalies gynyboje, patvirtinus visuotinę privalomąją karinę tarnybą, nesutarus, kuo pirmiausia siekiama tai darant, nesutarus dėl to, ar svarbiau, kad kuo daugiau šalies gyventojų gebėtų ginti kraštą ginklu, ar iš viso norėtų ginti, visi šie sprendimai ir iniciatyvos liks pakibę ore. Jeigu jau kalbama apie strategijas, tai pasinaudokime proga ir surenkime visuotinį pokalbį dėl strateginių dalykų. Kitu atveju galime likti prie valstybės namo, kurio kiekvienas kampas bus nudažytas skirtingomis spalvomis, kas reikštų negebėjimą susitarti dėl svarbiausių dalykų.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.