Deividas Šlekys. Pokalbiai apie gynybos politiką (II) – visuotinė karo prievolė

„Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis.“ Tokia lietuvių liaudies išmintis nuskambėjo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) organizuotoje diskusijoje apie tai, ar reikėtų šalyje visuotinės karo prievolės.

Turbūt būtų galima diskutuoti, ar šiais laikais pridera mąstyti tokiomis tradicinėmis kategorijomis. Gal karinė tarnyba jau nebėra tik vyriškumo mokykla. Tačiau, bet kuriuo atveju, ministerijos parengta studija yra gera startinė pozicija surengti rimtą diskusiją šalyje dėl gynybos politikos ir visuomenės vaidmens joje.

Studijos turinys ir diskutantų įvairovė signalizavo vieną svarbią žinutę. Visuotinės karo tarnybos klausimas yra ne tik KAM ar kariuomenės reikalas. Norint sėkmingai įgyvendinti šią iniciatyvą, būtina įtraukti visas šalies institucijas ir visuomenę. Tai yra visų karinis-politinis projektas. Juk norint, kad toks karinės tarnybos formatas veiktų efektyviai, turėtume peržiūrėti vidurinio ir aukštojo mokslo sistemą, įvertinti makroekonominius, socialinės politikos aspektus. Todėl tokia principinė ministerijos nuostata įtraukti visus – pagirtina, ypač atsižvelgiant į tai, kaip sunkiai sekėsi ją įgyvendinti 2015 m. grąžinus privalomąją karinę tarnybą.

Kai prieš septynerius metus Valstybės gynimo taryba rekomendavo Seimui grąžinti nuolatinę privalomąją karinę tarnybą, platesnės diskusijos su visuomene nebūta. Per gerą mėnesį visi būtini dokumentai ir įstatymai patvirtinti. Net įvertinus visą tuometį regiono saugumo kontekstą, sprendimų sparta ir nenoras plačiau šio klausimo aptarti su visuomene nebuvo labai sveikintina politinė praktika demokratinėje valstybėje.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, būtų galima teigti, jog privalomosios tarnybos grąžinimas pasiteisino ir visuomenė nenubaudė nei politikų, nei kariuomenės už šį sprendimą. Nors pirminė savanorių banga nuslūgo ir vis daugiau jaunuolių pakviečiami į tarnybą šaukimo būdu, sprendžiant iš visuomenės apklausų, kariuomenės darbas vertinamas labai teigiamai.

Tačiau tikrai nereikia šių aukštų reitingų traktuoti kaip visuomenės mandato ir pritarimo platesniems gynybos politikos pokyčiams. Todėl, jeigu jau valdančiosios daugumos atstovai pradėjo kalbėti apie visuotinę karo tarnybą, būtina, o tiksliau privaloma, inicijuoti rimtą diskusiją šiuo klausimu ir tikrai neapsiriboti pora posėdžių Seimo komitetuose ir keliomis valandomis debatų per parlamentinę sesiją.

Privalomąją karinę tarnybą galima matyti kaip priemonę patriotiškumui, pilietiškumui ugdyti. Tokį supratimą ir vaizdinį puikiai iliustruoja jau minėti kareivėlio ir artojėlio vaizdiniai. Tačiau, jeigu siekiama tokių tikslų, juos galima realizuoti ir nevykdant visuotinės karinės tarnybos. Čia kur kas svarbesnį vaidmenį atlieka šeima ir mokykla, ne kariuomenė. Kariuomenė neturi ruošti piliečių ir patriotų, į ją tarnauti ateinantys jaunuoliai jau turi būti šeimoje ir mokykloje išugdyti piliečiai.

KAM viceministras Žilvinas Tomkus per diskusiją ne kartą minėjo, jog visuotinę karo tarnybą pirmiausia reikia matyti kaip atgrasymo priemonę. Tačiau tam, kad atgrasymas suveiktų, svarbu ne tik kalbėti, bet ir daryti bei rodyti galimiems oponentams, kas jų laukia nusprendus pulti. Tokiu atveju neužtenka tik parodyti, jog visuomenė pritaria didesniam jos įtraukimui į gynybos reikalus ir kad užpuoliko lauktų ne tik reguliarios karinės pajėgos, bet ir tūkstančiai civilių, baigusių karinį parengimą. Būtina kalbėti, pratybų formatu rodyti, kokių karinių įgūdžių jaunieji kariai ir karės įgyja (termino „šauktiniai“ siūloma atsisakyti ir vartoti teigiamesnį vaizdinį kuriančią „jaunųjų karių“ formuluotę).

Kariuomenės pagrindinė funkcija yra ruošti žmones dalyvauti ginkluotoje kovoje, rengti karius. Todėl yra būtina daug detaliau ir aiškiau aptarti ir sutarti, visgi kokio karinio efekto ir rezultatų būtų siekiama turint tokį kariuomenės formatą. Net ir dabar retai kada tenka išgirsti ar diskutuoti, kokių kariškų įgūdžių įgyja jaunieji kariai.

Jau minėtoje KAM diskusijoje į akis krito tai, jog diskutantų gretose nebuvo kariškių. Tradiciškai kariuomenės atstovai labai atsargiai ir nenoriai dalyvauja viešose diskusijose. Iš dalies taip yra, nes mes, civiliai, nelabai norime politikuojančių ir savo nuomonę viešai reiškiančių kariškių. Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į svarstomo klausimo svarbą, tikrai galime padaryti išimtį ir išgirsti karinį visos šios situacijos matymą. Todėl, nors pagirtina pastanga priminti mums visiems, jog šalies gynyba – visų institucijų ir piliečių reikalas, negalima ignoruoti ar tik minimaliai viešoje erdvėje paliesti karinių šio klausimo aspektų.

Visuotinės karo tarnybos klausimo iškėlimas yra puiki proga mums visiems pakalbėti ir paieškoti sutarimo ne tik šiuo klausimu, bet ir plačiau pakalbėti apie valstybės gynybą. Pastarųjų mėnesių įtampa dėl Ukrainos pastebimai kelia nerimą ir mūsų gretose. Tačiau šis nerimas ir tuo pačiu susidomėjimas užsienio ir gynybos politika yra proga kuo daugiau šalies gyventojų įtraukti į diskusiją apie krašto gynybą, patikrinti jų nuotaikas ir nuostatas. Todėl būtų puiku, jeigu valdančioji dauguma išnaudotų šį momentą.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.