Deividas Šlekys. Skrajojančių Aitvarų kryžkelė

Žvelgiant į šių dienų pasaulio įvykius, galvoje nejučia pradeda dėliotis mintys, jog visa tai labai primena garsiame seriale „Sostų karai“ (angl. „Game of Thrones“) plėtojamą fabulą – net didžiausios grėsmės akivaizdoje žmonės tik trumpam sugeba susitelkti bendram darbui. Seriale žmonija, įveikusi Baltuosius klajūnus, gauna galimybę užmiršti asmeniškumus, ilgametes neapykantas, bet ja nepasinaudoja ir ilgai nelaukdami vėl pradeda tarpusavyje kariauti.

Atrodytų, COVID-19 pandemija taip pat galėjo tapti akstinu valstybėms, pasaulio bendruomenei mažiau pyktis ir labiau susitelkti bendram darbui. Tačiau, deja, net ir pandemijos fone noras kariauti ir nesutarti niekur nedingo. Prisiminkime pernai metais atsinaujinusį Kalnų Karabacho konfliktą. O 2021 m. nežada būti kitokie. Rusijos beprecedentis pajėgų telkimas prie Ukrainos sienų, agresyvėjanti Kinijos elgsena, Vakarų sprendimas po 20 metų atsitraukti iš Afganistano yra aiškios indikacijos, jog net ir pandemijai siaučiant noras pyktis niekur nedingo. Įvairių konfliktų Vidurio Rytuose, Afrikoje intensyvumas ne mažėja, o atvirkščiai, įgauna didesnį pagreitį. O kur dar vis didesnį mastą įgaunanti kova ir konkurencija kibernetinėje, informacinėje erdvėse.

Prieš keletą savaičių turėjau garbės Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) gimtadienio proga skaityti paskaitą, kurioje kaip tik ir pabandžiau įvertinti ir pasvarstyti, kaip dabarties globalių ir nacionalinių realijų fone keičiasi SOP vaidmuo ir funkcijos. Pažvelgus į diskusijas apie SOP vaidmenį, vykstančias kitose valstybėse, peršasi viena išvada, kuri, mano nuomone, galioja ir Lietuvos pajėgoms.

Daugelis autorių kalba apie tai, jog SOP bendruomenė dabar pasiekusi tam tikrą kryžkelę. Atsitraukimas iš Afganistano užvers labai svarbų puslapį Vakarų SOP istorijoje. Afganistanas, vėliau Irako konfliktas tapo lūžiu specialiųjų pajėgų raidoje. Šie konfliktai padarė SOP labiau matomą, patraukė politikų ir visuomenės dėmesį, o tai savo ruožtu garantavo didesnį finansavimą ir personalo plėtrą. Pagalvokime apie lietuvišką SOP ir Afganistaną. Juk be misijos Afganistane nebūtų ir legendos apie ant motociklų skrajojantį Aitvarą. Tačiau dabar šis karo frontas užsidaro, tad kyla egzistencinis klausimas: kas toliau? Kuris konfliktas ar ateities karybos forma taps ta, kuri apibrėš, bus labiau tapatinama su SOP veikla?

Daugelis jūsų pasakytų, jog lietuviškasis SOP turi aiškų atskaitos ir tapatybės momentą – rezistenciją. Tai, kad SOP save laiko žaliukų tradicijos perėmėjais, aiškiai komunikuojama nuo pirmų dienų. Šį tęstinumo ryšį puikiai parodo pernai metais patvirtinta SOP vėliava – Vyčio kryžius žaliame fone. Šis istorinio, karinės patirties tęstinumo palaikymas tikrai pagirtinas, tačiau visgi norisi užduoti rimtą klausimą: ar gerai SOP veiklą tapatinti tik su rezistencija, ginkluotu pasipriešinimu?

Šis savotiškas disonansas nėra labai sveikintinas dalykas, nes, viena vertus, visuomenės akyse sukelia iki galo nepagrįstus lūkesčius dėl to, ką gali padaryti SOP. Antra vertus, tai kelia tam tikras įtampas karinių pajėgų viduje ieškant sutarimo dėl darbų padalijimo ir veiksmų koordinacijos tarp skirtingų kariuomenės rūšių. Kaip taikliai išsireiškė, vienas JAV analitikas, SOP yra kaip šveicariškas peiliukas – gali atlikti daug funkcijų, bet galiausiai vis tiek lieka peiliuku, o kartais kovoje reikia nebe peilio, o kūjo.

Įvertinus pastarųjų metų globalias karybos, karinio rengimo tendencijas, galima konstatuoti, jog didžiosios pasaulio valstybės pradėjo rimtai ruoštis didelio masto, tarpvalstybiniams karams. Terorizmo, įvairių karinių, radikalių grupuočių, judėjimų karinė grėsmė tikrai niekur nedingo, tačiau vis aiškiau matyti, jog daug intensyviau diskutuojama ir ruošiamasi konfliktams, kuriuose susidurs labiau lygiaverčiai varžovai.

JAV prezidento sprendimas išvesti karius iš Afganistano grindžiamas ir tuo, jog buvimas šiame fronte blaško Vašingtono dėmesį ir neleidžia susikoncentruoti konkurencijai ir kovai su tokiais varžovais kaip Kinija, Rusija. Kitaip tariant, Vakarų valstybės vis labiau galvoja apie kovą, kurioje labiau reikės mojuoti kūjais, o ne šveicariškais peiliukais. Tai reiškia, jog SOP bendruomenė turi atrasti savo vaidmenį labiau konvencinės karybos fone, kur tikrai mažiau kalbama apie rezistenciją.

Šis karinių idėjų ir doktrinų prioritetų persidėliojimas vyksta tuo pačiu metu, kai Vakarų SOP bendruomenės užduoda sau klausimą: ar nevirtome pajėgomis, kurių funkcijų įvairovė nesustabdomai plečiasi? Tam tikra prasme, SOP tapo savo pačių sėkmės įkaitėmis, nes susiformavo įspūdis, jog jos gali atlikti bet kokio pobūdžio misijas, todėl jų veiklos geografija ir funkcijų įvairovė išsiplėtė iki tokio masto, jog daugelyje valstybių kalbama apie SOP operacinį nuovargį, būtinybę perkrauti „baterijas“ ir iš naujo atrasti save, išsigryninti ir susitarti dėl to, kas SOP daro SOP. Šias kitose šalyse vykstančias diskusijas turėtume stebėti atidžiai ir darytis atitinkamas išvadas.

Turime atsiminti, jog šiais metais bus atnaujinta Nacionalinio saugumo strategija, patvirtinta Pilietinio pasipriešinimo strategija ir gal pagaliau patvirtinta Valstybės gynybos koncepcija. Įvertinus šiuos politinius ir strateginius pokyčius šalies viduje, artėjančią Afganistano misijos pabaigą bei globalias karybos, SOP bendruomenės pokyčius, verta galvoti apie tai, kokią kryptį turėtų pasirinkti mūsų SOP. Darosi akivaizdu, jog rezistencijos, skrajojančių Aitvarų naratyvas pasiekė tam tikra finišo tiesiąją. Atsiranda poreikis naujai istorijai, naujam mitui apie SOP veiklą ir funkcijas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.