Dominykas Datkūnas. Europinės tapatybės permąstymas

Įvykus „Brexit“, atidesnis stebėtojas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog neretas kritikas tai įvardydavo kaip Britanijos išėjimą iš pačios Europos. Tuo tarpu už „Brexit“ palaikantys britai iš tokių minčių juokėsi – juk jie paliko ne žemyną, o tik jų „laisvę ribojusią ir pinigus siurbusią instituciją“. Akylesnis stebėtojas taip pat turėjo atkreipti dėmesį į faktą, jog dažnas „Brexit“ palaikęs britas taip vadinamą kietą „Brexit“ laikė priimtinesniu už ekonomiškai naudingesnius pasiūlymus, vien tam, kad Britanija neliktų susaistyta su Europa, tarkim, muitų sąjunga. Mintis paprasta – „Brexit“ galėjo įvykti tik todėl, kad didžiulė dalis britų turėjo silpną europinę tapatybę arba išvis jos neturėjo.

Tapatybės klausimai atskyrė Britaniją nuo Europos Sąjungos, tačiau tik juos teisingai išsprendus įmanoma glaudesnė ir tobulesnė bendrija. Tai yra akivaizdu. Dėl šios priežasties stipriausią europinį identitetą turintys žmonės yra vienokie ar kitokie gilesnės bei platesnės Europos integracijos entuziastai. Europinės tapatybės neturintys žmonės niekaip nesijaus esą politinės bendrijos dalimi – jiems ES bus tik viršvalstybinė organizacija, kuri neteisingai apriboja jų tautinės valstybės suverenitetą ir autonomiją. Tai supranta ir pati Europos Sąjunga. Stiprindama Europos parlamento galias ji siekia tapti prieinamesnė Europos gyventojams ir labiau pastebima jų kasdieniame gyvenime. Taip pat tokios programos kaip „Erasmus +“ skatina kurtis asmeniniams ryšiams tarp Europos jaunimo ir tokiu būdu auginti bendraeuropinę sąmonę.

Tačiau visa tai mums nieko nepasako apie europinės tapatybės turinį, kurį puoselėja Europa. Koks jis? Dominuojančia laikyčiau „eurooptimistų“ nuomonę, kurią, labai paprastai ir aiškiai iliustravo buvusios ALDE grupės Europos Parlamente lyderis Guy Verhofstadt, prisegtame agitaciniame klipe prieš 2019-ųjų Europos Parlamento rinkimus. Papildanti tautinį identitetą, Europos tapatybė įprasmina bendrumo su kitomis Europos tautomis jausmą, tačiau tuo pat metu ji vaizduojama kaip anti-nacionalistinė. Verhofstadt‘as teigia, jog augantis nacionalizmas kelia grėsmę ne tik Europos integracijai, bet ir tapatybei.

Mano nuomone, Europos tapatybės ir nacionalizmo priešinimas yra neteisingas ir kenksmingas pačiai Europos tapatybei. Pradėkime nuo to, kad toks priešinimas leidžia liberaliai ideologijai savintis europinį identitetą. Bendrumas su kitomis Europos tautomis imamas interpretuoti per liberalius principus kaip atvirumas, įvairovė ir kosmopolitizmas. Manyčiau, kad didžioji dalis liberalų sutiktų, jog konservatyvūs dešinieji linkę savintis patriotizmo sąvoką ir supriešindami visuomenę neteisingai apkaltindami kitokį nei jie santykį su valstybe turinčius žmones nepatriotiškumu ir netgi anti-valstybine veikla. Europietiškumo savinimasis sukelia tokį patį efektą, kuris prie europinės tapatybės puoselėjimo prisideda taip pat neigiamai kaip ir patriotizmo savinimasis prie tautinės tapatybės puoselėjimo.

Liberaliai Europos tapatybės interpretacijai būdingas įsitikinimas, kad žmogus turi daug skirtingų tapatybių, tarp jų regioninę, tautinę ir europinę, tačiau visos tapatybės suvokiamos kaip atskiri atomai. Iš čia ir kyla konfliktas tarp tautinės ir europinės tapatybės, kurio galima nesunkiai išvengti. Mano teigimu, tarp lietuviško (ar bet kurio kito Europos tautinio) ir europietiško identiteto galima dėti lygybės ženklą, kadangi visa, kad lietuvį daro lietuviu, daro jį ir europiečiu. Istoriniai procesai, formavę Europą ištisus šimtmečius, formavo ir mūsų kraštą: tai krikščionybė, renesansas, barokas, tautų pavasaris, kitos meno ir filosofijos kryptis ar netgi karai.

Nesunkiai galima parodyti Lietuvos bendrumą su kitomis Europos tautomis. Europos vienybės idėja yra įdiegta į europinę pasąmonę nuo pat senų senovės – kai Romos imperija suvienijo Europą ir ją paveldėjusioms tautoms paliko prisiminimą apie universalią valstybę. Karolis Didysis, suvienijęs daugybę tautų po viena valstybe perėmė šią legendą, vėliau tą padarė Šv. Romos imperija, mėgino perimti Habsburgų monarchija, o galiausiai – Napoleonas. Pastarąjį paminėti verta ir todėl, kad jį įveikti kare prireikė bendro europinio atsako. Galime netgi pateikti tokią istorinę interpretaciją, kad siekis sukurti bendrą Europos valstybę – atkurti Romos ir Karolio Didžiojo legendą paaiškino nemažos dalies Europos valdovų geopolitines ambicijas, privedusias prie gausių karinių konfliktų. Šioje legendoje savo vaidmenį atlieka ir Lietuva, apie kurios buvimą daugiataute imperija ir iki šių dienų išsaugotą imperinę sąmonę rašė istorikas Gintaras Beresnevičius.

Galima kalbėti (ir kalbama) apie lietuvių, latvių, prancūzų ar kitų tautų bendrumą su atskiromis Europos tautomis, bet daug svarbiau pristatyti bendrą Europos civilizacijos istoriją, įtraukusią visas Europos tautas ir pavertusią jas europietiškomis. Ir šis europietiškumas neturi būti suprastas kaip kažko tai naujo kūrimas – jis jau yra, pakanka jį įsisąmoninti ir puoselėti. Juk galime nieko nežinoti apie Europos istoriją, bet Prancūzija ar Portugalija mums atrodytų daug artimesnė ir suprantamesnė nei, tarkime, Indija ar Marokas. Tokio bendrumo priežastys yra labai gilios, susiformavusios per šimtus ar net tūkstančius civilizacijos metų, ir veikiančios mus taip subtiliai, jog net neįtartume. Pavyzdžiui, Indijoje ir Europoje skiriasi tai, kaip mes suvokiame patį individą ir jo vietą bendruomenėje. Tai tokie dalykai, kuriuos priimame kaip savaime suprantamus ir mąstydami politinėmis bei filosofinėmis temomis nuo jų atsispiriame. Toks europietiškumas, atrodytų, yra įaugęs mums į kraują.

Neimsiu kritikuoti dažnos Europos lyderių retorikos apie liberalias europietiškas vertybes, nes ji turi savo laiką ir vietą, bet vien vertybėmis bendros tapatybės neišauginsi. Jos ne tik kad labai neišsamiai apibūdina europietiškumą (liberalios vertybės pilnai Europoje išplito tik po Antrojo Pasaulinio ir Šaltojo karų), bet ir leidžia europietiškumo kriterijų naudoti kaip ginklą ideologinėse kovose, praminant neliberalius politikus neeuropietiškais. Po europietiškumo skėčiu gali patekti ir patenka įvairių ideologijų ir vertybių sistemų: nuo istorijos pasmerktų kaip absoliutinė monarchija, nacizmas ir komunizmas, iki tebegyvuojančių kaip liberalizmas, progresyvizmas bei konservatizmas, iki dar tik besirandančių, kurių pavadinimai nėra sugalvoti.

Teisingas europinės tapatybės puoselėjimas pagyvintų europiečių santykį su mūsų civilizacijos šaknimis bei dvasia. Tai ne tik atvertų duris link glaudesnės ir tobulesnės bendrijos, bet ir leistų rastis autentiškai ateities vizijai, kurios ne tik Europa, bet ir visam stagnuojančiam moderniam pasauliui šitaip trūksta.