Dominykas Kaminskas. Neturime prabangos atstumti tų, kurie nori būti su mumis kartu

Gegužės 12 dieną galėsime priimti itin svarbų sprendimą, turėsiantį ilgalaikių pasekmių Lietuvos saugumui ir užsienio politikai. Kalbu, žinoma, apie kartu su pirmuoju prezidento rinkimų turu vyksiantį referendumą dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo.

Šį kartą Lietuvos politikai geriau atliko namų darbus ir vietoj niekam nesuprantamos formuluotės, kuri buvo pateikta 2019 m., buvo pasirinktas gerokai elegantiškesnis sprendimas – paprasčiausiai pašalinti dalį 12 Konstitucijos straipsnio. Teikiama formuluotė palieka galimybę panaikinti Lietuvos pilietybę įstatymų numatyta tvarka, tačiau neužkerta kelio išlaikyti Lietuvos pilietybę kai kuriais atvejais, kai asmuo įgyja kitos valstybės pasą. Techniška ir neįdomu, todėl, matyt, dar iki 2019 m. prilipusi „dvigubos pilietybės“ referendumo etiketė neatsiklijavo.

Apie viešosios komunikacijos problemas galima diskutuoti ilgai, tačiau šiame tekste norėčiau giliau pažvelgti į patį sprendimo kontekstą – ką reiškia pilietybės išsaugojimas Lietuvai ir pasaulio lietuviams?

Dėl man nesuprantamų priežasčių Lietuvos politikai nori atsiriboti nuo emocinių argumentų. Jei apsilankytumėte referendumui skirtame tinklalapyje referendumas2024.lt, pamatytumėte, kad svarbiausi akcentuojami klausimai yra labai praktiški – ar reikės tarnauti kariuomenėje, ar reikės mokėti mokesčius, ar bus galima dirbti valstybės tarnyboje? Klausimai universalūs, matyt, tai mus visus ir vienija.

Koks, šiaip jau, skirtumas? Tokio klausimo tinklalapyje nėra, bet galbūt turėtų atsirasti. Nenoriu nuvilti mūsų funkcionierių, bet ne aukso kalnai Lietuvos valstybės tarnyboje kviečia mūsų diasporą siekti išlaikyti Lietuvos pilietybę. Nors jau daugelį metų vis pakalbame apie tai, kokie svarbūs mums yra pasaulio lietuviai, tokie klausimai rodo ir tai, jog neturime jokio supratimo, ko iš jų galime prašyti ir ką jie Lietuvai gali duoti.

Pasaulio lietuviai yra mūsų ambasadoriai. Kai kurie geresni, kai kurie blogesni, bet dėl jų bent nereikia pyktis užsienio reikalų ministrui ir prezidentui – jie savo darbą daro ir skandalų nekelia. Gyvename neramiais laikais ir kiekvienas papildomas balsas pasaulyje gali padaryti skirtumą – pasižiūrėkite į pastarųjų metų Ukrainos diasporos pavyzdį ar mūsų pačių išeivius, kurių dėka JAV niekuomet nepripažino sovietinės okupacijos. Privalome naudotis kiekviena proga sutvirtinti šiuos ryšius.

Nuotaikos visuomenėje rodo, jog daug prieštaraujančių mano požiūriui nebus ir referendumo klausimas turėtų susilaukti palaikymo, tačiau vis pasigirsta skeptikų, manančių, kad pasaulio lietuviai neturėtų spręsti Lietuvos vidaus politikos reikalų.

Įprastai toks požiūris yra argumentuojamas tuo, jog jie itin gerai išmano politinę situaciją šalyje, nesidomi politika. Nenoriu plėstis, tačiau politinių žinių policijos paprašyčiau daugiau dėmesio skirti kolegoms, kaimynams ir visiems kitiems, likusiems Lietuvoje, čia darbo yra gerokai daugiau. Emigracijoje gyvenantys žmonės yra labai įvairūs ir pasitaikys visko, bet reikėtų grįžti prie pačios demokratijos idėjos – politine galia esame įsipareigoję dalintis su visais politinės bendruomenės nariais, tad klausimas yra ne apie tai, ar jie nusipelno balso teisės, o ar laikome pasaulio lietuvius savo bendruomenės dalimi.

Štai ir yra svarbiausias momentas, į kurį referendumas vėl nepateiks aiškaus atsakymo – kartais laikome, kartais nelaikome. Kai patogu, tai ir laikome, džiaugiamės pasaulio lietuvių pasiekimais ir dar pykstame, kai kas nors pabando pasakyti, kad ne vien Lietuva tuos žmones išugdė. Tokia jau ta mūsų meilė, truputį iš reikalo, truputį iš išskaičiavimo, bet vis geriau nei nieko. Referendumo sprendimas nepakeis to, kad pasaulio lietuviai nebus visiškai mūsų – viena koja ten, viena koja čia. Bet referendumo sprendimas gali parodyti, kad čia jie yra laukiami.

Gana apie emocijas, trumpam sugrįžkime prie mums tokio svarbaus pragmatizmo. Dabartinėje politinėje situacijoje neturime prabangos atstumti tų, kurie nori būti su mumis kartu. Vis dėlto man labiausiai neramu ne dėl to, kad mes pasaulio lietuvius atstumsime – esu įsitikinęs, kad referendume dalyvausiantys rinkėjai nubalsuos už Konstitucijos pokyčius. Man neramu dėl to, kad didelė dalis rinkėjų paprasčiausiai neateis. Referendumo kartelė yra labai aukšta, todėl ta apatija, kurią matau Lietuvos viešojoje erdvėje, labiausiai ir gąsdina. Geroji naujiena yra ta, kad laiko dar turime. Išnaudokime jį atsakingai.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.