Dominykas Nedzinskas. Imperialistiniai naratyvai Rusų literatūroje – mitas ar tikrovė?
Barbariškos Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste, visuomenės ir politikų tarpe užvirė aštrūs debatai dėl rusų kultūros ir literatūros atšaukimo ( ang. cancellation). Dalis visuomenės rusų literatūrą ir kultūrą laiko imperialistiniu nuodu ir nenori turėti jokių sąsajų su agresoriumi, pavyzdžiui, Kultūros ministerijos sprendimas pervadinti Rusų Dramos teatrą į Vilniaus Senąjį teatrą. Kita dalis tikina, kad negalima maišyti kultūros su politika, kadangi toks kultūros draudimas būtų diskriminuojantis, atimantis iš žmonių galimybę susipažinti su savo tradicijomis bei iš esmės skatinantis rusofobiją. Tad kaip gi yra iš tiesų? Ar rusų kultūra ir literatūros tradicija yra pavojingas įrankis, kurį reikia varžyti, ar toks varžymas visgi yra tik pasiteisinimas norint atkeršyti Lietuvos rusams už Kremliaus sukeltą karą?
Rusų literatūroje, kaip ir daugumoje kitų nacionalinių literatūrų, neabejotinai egzistuoja nerimą keliančių elementų. Pavyzdžiui – panslavizmas, karinis entuziazmas ar rusų tautos išskirtinumo ir pirmenybės idėjos. Tačiau, rusų literatūra tuo pačiu turi ir daug gyvybiškai svarbių, giliai žmogiškumą propaguojančių savybių, kaip dvasinis pacifizmas, bendruomeniškumas, absoliutizmo ir totalitarizmo kritika. Taip pat, rusų kultūros puoselėtojai prieštarauja idėjai atšaukti visą literatūrą dėl vienos politinės valdžios sprendimų. Cituojant Michels Krielaars: „Kaltinti visą praeities ir dabarties kultūrą dėl dabartinio politinio veiksmo reiškia, kad viskas, kas susiję su ta kultūra, prisidėjo prie to veiksmo. Jei Vokietija pasidavė naciams, neklausykite Bethoveno; dėl Musolinio atšaukite Dantę ir Rafaelį; jei nepritariate Amerikos veiksmams Vietname, Artimuosiuose Rytuose ar bet kur kitur, nebeklausykite Thoreau ar Emily Dickinson. Ar gali būti geresnis būdas skatinti tautinę neapykantą, nei visą kultūrą ir jos istoriją laikyti vieninga visuma, tarsi genetiškai nešiojančia bjaurią savybę“?
Visgi, mano galva, kiekvienas iš šių argumentų yra gudriai sufabrikuotas taip, kad suverstų kaltę ant Rusijos politinės vadovybės ir tuo pačiu nukreiptų dėmesį nuo tikrojo šios literatūros įtakos mąsto ir tikslo. Tad reikia patikrinti ar tikrai Rusijos literatūra yra tokia nekalta ir propaguojanti gerąsias vertybes, kaip teigia šios šalininkai?
Visų pirma, rusų literatūros propaguojamos gerosios savybės yra paliktos paraštėse, tad net norint jas surasti būtų labai sudėtinga tai padaryti dėl į akis nuolat lendančių neigiamų vertybių skatinimo. O šias neigiamas vertybes propaguoja būtent iškiliausi rusų literatūros veidai. Pavyzdžiui Michailo Lermontovo poemoje Naujokas ( ang. „The Novice“) pasakojama apie į nelaisvę paimtą Kaukazo vienuolį. Kūrinyje šis individas atmena Kaukazo tautų išdidžią ir šlovingą istoriją, tačiau viskas pasakojama būtuoju laiku, tarsi ši šlovinga istorija jau yra tik praeitis, kuri išnyko visiems laikams. Kitame savo eilėraštyje „Kaukazietis“ Lermontovas rašo, kad tikrieji kaukaziečiai yra ne vietiniai gyventojai, o XIX a. pradžioje regioną užkariavę rusų kareiviai. Taip per literatūros prizmę autorius bando „išplauti“ Kaukazo tautų individualumą ir istoriją, tarsi bandydamas šias tautas pririšti prie Rusijos ir įrodyti, kad jos buvo, yra ir bus Rusijos dalimi. Savo poemomis autorius iš esmės konstruoja kolonialistinę Rusijos viziją apie Kaukazą.
Tuo tarpu Aleksandras Puškinas, rusų kartais vadinamas nashe vse (rus. mūsų viskas) kūrinyje „Poltava“ konstruoja labai panašią viziją apie Ukrainą. Poemos herojus Ivanas Mazepa, vienas iš Ukrainos nacionalinės rezistencijos simbolių sukilęs prieš tuometinį carą Petrą Didįjį, vaizduojamas kaip ištvirkęs išdavikas, specialiai besistengiantis pralieti kuo daugiau kraujo. Tad poemos autorius iš esmės niekina ne tik rezistencijos herojų, bet ir pačią tautos rezistencijos idėją.
- Puškinas konstravo ne tik kolonialistinį požiūrį į Ukrainą, bet savo kūriniuose taip pat aukštino ir Rusijos imperinę galią. Pavyzdžiui, poemos „Kaukazo belaisvėje“ epiloge pasakotojas šlovina Rusijos smurtinį Kaukazo regiono pavergimą ir skelbia, kad „viskas pavaldu rusų kardui“.
Tęsiant Rusijos literatūros vertybių propagavimo pavyzdžius, pasiremsiu Vladimiru Laučiumi, kuris dar 2016 metais rašė: „XIX a. antrosios pusės rusų literatūrai būdingi antiintelektualizmo motyvai. Asmens protas, racionalus mąstymas dažnai rodomas kaip nesavarankiškas, nepatikimas, bejėgis, menkas, ydingas“. Tai ypač puikiai atsiskleidžia Fiodoro Dostojevskio kūriniuose. Pavyzdžiui, romane „Nusikaltimas ir bausmė“, kuriame racionalus samprotavimas priveda Raskolnikovą iki senutės palūkininkės nužudymo. Kūrinyje skleidžiama idėja, jog savarankiškas protas veda į nusikaltimą ir blogį, o iracionalus jausmingas tikėjimas skatina atsivertimą į gėrį bei pilietinį lojalumą.
Ir tai dar tikrai ne visi pavyzdžiai, kuriuose garsūs Rusijos autoriai skatina ir garbina brutalumą, užkariavimus, žiaurumą, besąlygišką paklusnumą autoritetui, šovinizmą, kultūrinės pirmenybės idėją bei kitų tautų individualumo ir nepriklausomybės paneigimą.
Pavojinga drausti žmonėms skaityti knygas, nes taip patys suduotume smūgį savo demokratijai. Tuo pačiu, neskaitant šios literatūros mums, ko gero, būtų tik dar sudėtingiau suprasti ir nuspėti Rusiją, kuri, švelniai tariant, ir taip dažnai yra sudėtingai perprantama iš sociologinės pusės. Visgi, pateikti pavyzdžiai leidžia suprasti, kad rusų literatūra iš tiesų yra naudojama kaip galingas minkštosios galios įrankis. Tad, norint apsaugoti save ir kitus nuo neigiamos įtakos, būtina edukuoti visuomenę, ypač jaunimą, apie šios literatūros tikruosius tikslus bei poveikius. Tik suformuoti kritinio mąstymo įgūdžiai ir gebėjimas perprasti šios literatūros įtaką didins individų bei visuomenės atsparumą „poetiškai propagandai“ iš Rytų.
