Dovilė Jakniūnaitė. Diplomatija karo metu, arba kodėl Macronas skambina?

Rugpjūčio viduryje Emmanuelis Macronas po kiek ilgesnės pertraukos vėl šnekėjosi su Vladimiru Putinu. Šįkart apie Zaporižios atominės elektrinės saugumą. V. Putinas lyg ir pažadėjo leisti Tarptautinės atominės energetikos agentūros ekspertams atvykti ir sutarė po keleto dienų dar pasikalbėti.

Ar pavyko susitarti, ar ne – laikas parodys, nes skambių pareiškimų per šį pusmetį teko girdėti ne vieną (šiuo metu neatrodo, kad pavyko). Kartu ši žinia, matyt, daug kam sukėlė dar vieną reakciją – o, jis vėl skambina!

Nesunku prisiminti, kad pirmąją karo fazę – kovą ir balandį – būtent E. Macronas daugiausia skambino ir kalbėjosi su V. Putinu po kelias valandas, bandydamas lyg ir įtikinti, lyg ir perspėti, bet, panašu, labiau išklausyti.

Skambino, tiesa, gerokai rečiau, ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, dar pačią pirmąją karo dieną tarp visų pasmerkimų ir Rusijos kritikos minėjęs, kad diplomatija neturi būti pamiršta, žinoma, nebūnant naiviems. Panašu, kancleris bandė perspėti, visų pirma, save.

Daugelį čia, Lietuvoje, šiek tiek, o kai ką ir itin smarkiai glumina ši didžiųjų ES valstybių vadovų nuostata – šnekėtis su agresoriumi atrodo arba žema, arba beprasmiška.

Diplomatija karo sąlygomis, iš tiesų, keblus dalykas – ar jai turi likti vietos, ar geriau uždaryti visas komunikacines linijas, užsičiaupti ir leisti kariams atvesti prie sprendimų? Kiek apskritai diplomatija tokiame susipriešinančiame, kariaujančiame, konfliktuojančiame pasaulyje gali suteikti vilties?

Taikos metu apie diplomatiją galima galvoti dvejopai. Viena vertus, vykdyti diplomatiją reiškia atstovauti savo valstybės interesams, palaikant santykius su kitomis valstybėmis ar organizacijomis. Vadinasi, reikia siekti užsienio politikos tikslų ir juos įgyvendinti atliekant konkrečias užduotis.

Kita vertus, diplomatiją galima suprasti kaip tam tikrą būdą tvarkyti klampius, sunkumų keliančius reikalus. Kasdienybėje „diplomatiškai“ dažnai ir reiškia – delikačiai, ramiai, taikiai, kartais suktai, manipuliatyviai, bet kalbantis susitarti. Siekti susitarimo – visai nereiškia, kad nėra konflikto, interesų susidūrimo. Priešingai – jei būtų darna, diplomatiškumo nereikėtų.

Nuosekliai galvojant, diplomatija ir kaip profesionali veikla, ir kaip reikalų tvarkymo būdas neturėtų dingti karuose – labiausiai konfliktinėje situacijoje. Bet kur ir kaip?

Karas Ukrainoje ir vykstanti Rusijos agresija priminė vieną dalyką – deryboms ir diplomatijai kare vietos yra tik tada, kai abi pusės nori susitarti. Nori susitarti dėl taikos, sustabdyti prievartą ir įtampos augimą. Tik tada diplomatija bus prasminga ir atves prie įmanomai priimtino tikslo.

Todėl su dideliu skepsiu stebėjau ir komentavau dar kovo mėnesį prasidėjusias derybas tarp Ukrainos ir Rusijos, iš pradžių Baltarusijoje, vėliau Turkijoje. Tiksliau reikėtų rašyti „derybas“, nes diplomatijai karo sąlygomis esminė sąlyga yra ir turėtų būti – karo veiksmų nutraukimas, paliaubos. Kalbėjimasis dėl ateities tvarkos vykstant mūšiams – beprasmis užsiėmimas. Taip, Ukrainos prezidentas negalėjo sau leisti nesikalbėti, bet tik dėl to, kad niekas vėliau nepriekaištautų, jog neišnaudotos visos galimybės. Gero rezultato, esu tikra, nesitikėjo niekas.

Iš tiesų, buvo praleista daug laiko derantis, kalbant. Buvo paruošti mažiausiai du bendri dokumentai, sugalvoti net keli variantai, kaip galėtų atrodyti Ukrainos saugumo garantijos. Viskas turėjo būti realizuota kažkada, karui pasibaigus. Galų gale tai tebuvo „aktyvios veiklos imitacija“. Nenuostabu, kad maždaug nuo birželio iš karo dienotvarkės dingo bet kokios užuominos apie derybas. Vienintelė komunikacija šiuo metu vyksta dėl apsikeitimo karo belaisviais ir žuvusiaisiais.

Pagrindinė prielaida sėkmingoms deryboms kare taip ir nebuvo realizuota – net nebandyta kalbėti, kaip taika gali būti pasiekta. Galime spėti ir kodėl – abi pusės įsitikinusios, kad karą gali laimėti būtent ji. Tada jau derėsis turėdama stiprias pozicijas. Matome, kad šiuo metu net užuominų apie aiškią kieno nors pergalę sunku rasti.

Kas tada lieka? Lieka vykdyti kitokią diplomatiją. Ukrainos kare išryškėjo du jos tipai, kuriuos pavadinau „erdoaniškąja“ ir „makroniškąja“.

„Erdoaniškosios“ diplomatijos idealus pavyzdys – susitarimas išgabenti grūdus iš Ukrainos jūrų uostų liepos pabaigoje, kurį inicijavo ir medijavo Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. Tai vienintelė smulkutė diplomatijos pergalė, kurią pavyko pasiekti šią vasarą Ukrainoje. Susitarta baigti Juodosios jūros uostų blokadą ir rasta būdų vykdyti patikrinimus bei gabenimą.

Tai mažytė pergalė, nors apie jokias karo sustabdymo sąlygas nekalbama, o susitarimus Ukraina ir Rusija pasirašė, bet ne viena su kita, o kiekviena iš jų atskirai su Turkija ir Jungtinėmis Tautomis.

Tad „erdoaniškoji“ diplomatija – įsiprašyti į tarpininkes ir bandyti išspręsti mažytį techninį klausimą ir tada paskelbti pasauliui apie didelį laimėjimą. Taip, susitarimą ir čia nebuvo lengva pasiekti, tai svarbu įvertinti, bet visgi šis epizodas taikos nepriartino ir nepriartins. Bado grėsmės pasaulyje, deja, irgi neišspręs.

E. Macrono diplomatija pažįstama dar geriau – ilgi pokalbiai telefonu, paminėti komentaro pradžioje, su V. Putinu. Taip skambinti gali labai nedaug žmonių pasaulyje – gal ir prireiktų antrosios rankos pirštų, bet tikrai ne visų. Tai gali daryti tik didžiųjų pasaulio valstybių vadovai, ir tai ne visi. Šis diplomatinis veiksmas vargu, ar vadintinas derybomis, labiau savotišku komunikacijos procesu.

Apie ką – mes mažai žinome, bet žinome, kad V. Putinas šneka daug. Taip pat žinome, kad E. Macronas viliasi jam irgi ką nors perduoti, papasakoti, net perspėti. Galbūt viliasi įtikinti, nors, greičiausiai, ne. Bet perprasti užsidariusio autokrato būsenas gal ir atsiranda šiokia tokia proga.

Kritikuojantys E. Macrono stiliaus diplomatiją teigia, kad taip legitimuojamas, ar bent jau toleruojamas, agresorius, kuriam geriausias vaistas būtų izoliacija ir ignoravimas. Kiti baiminasi kokių nors slaptų susitarimų, pažįstamų iš 19–20 amžiaus vidurio didžiųjų valstybių geopolitinių žaidimų. Dar kiti linkę kalbėti apie E. Macrono naivumą ir tuštybę. Arba laikyti visą diplomatinį žaidimą tik laiko gaišinimu.

Vykstant karui ir žūstant žmonėms, kritikų frustracijos – visiškai suprantamos. Kita vertus, net ir šiose dviejose kiek išplautose diplomatijos versijose galima įžvelgti prasmę ir kryptį.

Karas negalės baigtis be susitarimo ir sutarties, jų sieks ne generolai, o politikai ir diplomatai. Abi – ir „erdoaniškoji“, ir „makroniškoji“ diplomatijos atmainos šiuo metu užsiima veikiau diplomatinės pastangos vaizdinio kūrimu: rezultatų mažai arba jų yra itin nedidelėje srityje, bet procese dalyvaujama.

O dalyvauti procese atrodo būtina, nes daroma prielaida, kad atėjus laikui ir progai bus parengta dirva įsitraukti aktyviau, tvirčiau. Tada bus tikrai rimta proga sužibėti kaip taikos tarpininkėms ir nešėjoms. Kitaip tariant, šiuo metu ir vyksta kova, kas suskubs užsidėti diplomatinės karo Ukrainoje pergalės laurus. Turkija, Prancūzija, o gal Indonezija?

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.