Dovilė Jakniūnaitė. Vakarai ir visi kiti: apie pasaulį, kuriam Rusijos agresija ne pati svarbiausia

Kaip įmanoma apie Rusijos vykdomą karą Ukrainoje galvoti kitaip, nei galvojame mes, kuriems valstybė kaltininkė yra aiški, kaip ir neapgauna jos sugalvota dingstis suniokoti suverenią šalį bei nekyla abejonių dėl jai uždėtų sankcijų?

Prieš keletą savaičių dalį lietuvių ištiko siaubas skaitant antraštes su popiežiaus nuomone apie karo Ukrainoje priežastis. Popiežius svarstė: galbūt tai NATO lojimas ties Rusijos vartais, galbūt tas įniršis buvo išprovokuotas, galbūt prie karo prisidėjo ir Vakarų požiūris. Šiuos komentarus taip pat lydėjo mintys apie taiką, kalbėjimosi svarbą, ginklavimosi bėdas ir pasekmes bei bendrą karo blogį.

Pastarieji vertinimai, tikėtina, kyla iš popiežiaus, kaip bažnyčios ganytojo, pareigų, o NATO ir Rusijos veiksmų vertinimai, drįsčiau teigti, daug labiau susiję su popiežiaus kilmės šalimi Argentina, kuri savęs nelaiko Vakarais ir kuri, kaip nemaža dalis jos žemyno atstovių, turi kitokį pasaulio politikos matymą.

Apie tą kitokį pasaulio politikos matymą ir iš jo kylantį santykį su karu Ukrainoje ir noriu pasikalbėti.

Kas šiuo metu labiausiai palaiko Ukrainą? Tai šalys, itin greitai pasmerkusios Rusijos veiksmus ir jai pritaikiusios sankcijas: NATO, ES narės bei JAV sąjungininkės Ramiajame vandenyne (Japonija, Pietų Korėja, Australija). Likęs pasaulis nėra toks kategoriškas smerkdamas Rusiją, daug atsargiau žiūri į sankcijas ir į siekį Rusiją nubausti, nugalėti ar pašalinti ją iš tarptautinės politikos forumų.

Todėl atvirai palaikančių Rusijos invaziją, žinoma, nėra daug (Baltarusija, Sirija, Šiaurės Korėja, Nikaragva, Kuba, Eritrėja) – didžiosios jų pasirinkimas nestebina.

Bet yra valstybių, bandančių išlikti tarsi neutraliomis. Pavyzdžiui, Kinija, raginanti siekti taikaus susitarimo, smerkianti sankcijas ir kaltinanti NATO. Arba Brazilija, pažadėjusi nešališkumą, nors, žinoma, jokioms invazijoms nepritarianti. Balansuoja ir Indija, smerkdama karą, bet tiesiogiai nekaltindama Rusijos.

Panašiai elgiasi Izraelis ar Pietų Afrika. Vidurio Rytuose nei Saudo Arabija, nei JAE nepasiskelbė Ukrainą palaikančios, nesutiko padidinti naftos gavybos, kad būtų reaguojama į išaugusią paklausą dėl sankcijų Rusijai. O žiūrėdami bendrai į visą Afriką matome, kad maždaug pusė žemyno šalių yra neutralios arba neįsitraukiančios. Lotynų Amerikos regione įsikišimą pasmerkė visos, išskyrus dvi, bet prie sankcijų neprisidėjo nė viena.

Tad globalus pasaulis Ukrainos klausimu visgi pasidalijęs į dvi dalis: Vakarus ir visus kitus. Kad ir kokia supaprastinanti tokia skirtis atrodytų, ji egzistuoja. Tam yra galybė priežasčių ir motyvų, atkreipsiu dėmesį į keletą svariausių.

Viena grupė priežasčių nepersistengti su entuziazmu dėl karo Ukrainoje susijusi su tiesiogine Rusijos įtaka tam tikrose valstybėse, istorine, ekonomine, karine priklausomybe nuo jos.

Štai nemažoje Afrikos žemyno dalyje Rusija gerbiama nuo SSRS laikų už išsilaisvinimo, antikolonijinių judėjimų diplomatinį ir karinį palaikymą. Šiuo metu Libija (tiksliau jos karo vadas Chalifa Haftaras), Malis, Etiopija, Nigerija, sudarę karines sutartis su Rusija. Prie karų šiose valstybėse, taip pat Centrinės Afrikos Respublikoje daug prisideda kvazi privati Rusijos saugumo grupė „Wagner“.

18 proc. viso Rusijos ginklų eksporto 2016–2020 m. keliavo į Afriką ir per tuos penkerius metus eksportas išaugo beveik ketvirtadaliu. Afrikos valstybių priklausomybė nuo Rusijos (ir Ukrainos) kviečių ir trąšų taip pat didelė.

Kitas pavyzdys būtų Indija, šiuo metu smarkiai padidinusi naftos pirkimą su nuolaida iš Rusijos. Rusija šiai šaliai itin svarbi ieškant saugumo garanto prieš Kiniją, didžiausią Indijos saugumo grėsmę. Rusijai padėjus sumažinti įtampą Indijos ir Kinijos pasienyje 2020 m., ji tapo viena svarbiausių ginkluotės tiekėjų (du trečdaliai ateina iš ten).

Tad daugelis nuo karo labiau nutolusių valstybių atlieka savus skaičiavimus, turi kasdienės nacionalinės politikos pragmatiką, į kurios skaičiavimus neįeina susipykimas su Rusija.

Bet priklausomybė ir nacionalinio saugumo išskaičiavimai nėra vienintelės priežastys, šių neužtektų ryškiai skirčiai tarp Vakarų ir likusių kitų paaiškinti.

Antrasis motyvų dėl atsargaus Rusijos įsikišimo vertinimo komplektas susijęs su požiūriu į Vakarus ir to požiūrio nulemtomis Ukrainos situacijos interpretacijomis.

Nors mums gali atrodyti, jog karas Ukrainoje yra vienas svarbiausių 21 a. pasaulio įvykių, didžiajai pasaulio daliai tai Europos karas. Tai regioninis konfliktas dėl saugumo ir geopolitikos Europoje.

Daugumai ne Vakarų pasaulio valstybių karas geopolitinės situacijos Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje niekaip nekeičia. Tad kokia prasmė pietuose esančioms valstybėms veltis į šį konfliktą? Juolab kad ir taip dėl visokiausių sankcijų visam pasauliui teks patirti ekonomines pasekmes. Juolab kad su Rusija dar ir po karo reikės turėti reikalų (ne visi tiki, o ir ne visi trokšta visiško Rusijos pralaimėjimo).

Karą lydinti retorika apie laisvės, taisyklėmis grįsto pasaulio gynimą, agresijos pasmerkimą taip pat sulaukia skepsio: taip, agresija daliai pasaulio valstybių visiškai smerktina, bet tai nereiškia, kad nereikia kalbėti apie Vakarų, ypač JAV, dviveidiškumą, veidmainiškumą.

Tad klausiama: jei taip šloviname Ukrainiečių pasipriešinimą, kodėl smerkiame Palestinos žmones, kovojančius su savu okupantu? Jei intervencija yra blogai, kodėl įvyko karas Irake ir Libijoje, ir dar su ilgalaikėmis regioną destabilizavusiomis pasekmėmis? Jei rūpestis karo kenčiančiais toks didelis, kodėl nieko nedaryta Sirijoje ir Jemene? Sakote, kuo čia dėti tie klausimai, tai visai kas kita. Pabandykite apie tai padiskutuoti su tuose karuose nukentėjusiais.

Dvejopi standartai Vakarų kritikus trikdo ir matant, kaip skirtingai traktuojami nuo karų bėgantys žmonės. Su kokia meile ir atjauta priimami ukrainiečiai ir kaip žiūrėta bei žiūrima į kitus nuo karų bėgančius nebaltuosius. Arba plačiai pasakojamos istorijos apie tai, kokius sunkumus ir diskriminaciją patiria kitokios odos spalvos žmonės, bėgantys nuo karo Ukrainoje.

O kaip ten su NATO ir Vakarų kalte? Vėlgi pasauliui, į regiono įtampas žiūrinčiam iš pietų, nėra nesuprantamas Rusijos skleistas nerimas dėl NATO ekspansijos. Kalbame apie NATO plėtrą ir prisijungimą prie saugumo bendruomenės. Kitiems tokia plėtra atrodo Vakarų imperializmo nauja atmaina – aiškus vieno blogo galios didinimas.

Dėl to nemažai daliai žmonių, ypač Lotynų Amerikos regione, visai priimtinos Rusijos propagandinės klišės apie NATO agresiją ir ekspansiją, Ukrainos denacifikaciją, o sankcijas matyti kaip dar vieną to imperializmo išraišką, bandymą sumenkinti, susilpninti Rusiją. Ir tokia pozicija nėra prorusiška. Bet tvirtai antivakarietiška ir antiamerikietiška. Globaliame pasaulyje JAV vis dar yra ta „hegemonė“, prieš kurią norima balansuoti ir kurios dominavimas kelia klausimų ir grėsmių kitiems.

Pateikti paaiškinimai apie motyvus, kitaip žiūrėti į Rusijos agresiją, žinoma, negalioja visoms valstybėms ir ne visi paaiškinimai visoms tinka. Visgi juos svarbu prisiminti tam, kad vėl ir vėl nenustebtume išgirdę apie kitokią poziciją Ukrainos karo kontekste ir suvoktume, kad plačiajame pasaulyje solidarumas su Ukraina nėra savaime suprantama absoliuti ir neginčijama vertybė. Globalūs pietūs turi ar yra turėję savų, dramatiškų, niekam nerūpėjusių karų ir katastrofų.

Globalaus pasaulio skirtys, skeptiškos nuostatos Vakarų, NATO, ypač JAV, atžvilgiu, neatsirado dabar, jos kelių šimtų metų kolonializmo, 50 metų trukusio šaltojo karo antagonizmo bei mūsų laikų įsikišimų ir kitų kančių ir nerimo nepaisymo pasekmė.

Taip jau yra, kad kitų valstybių žmonės, jų politikai ar politikės gali būti įsitikinę, kad nieko nėra skolingi Ukrainai, jiems sunku tapatintis su turtingaisiais, arogantiškais Vakarais. Ir taip, kitų akyse ir Ukraina, ir mes esame ta turtingųjų, privilegijuotųjų, ekspansyviųjų dalis.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.