Drambliai ir pelės. K. Andrijausko ir L. Kojalos komentarai

Rusija ir Kinija plečia savo galią karinėmis, ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis, tačiau pūliniai jose taip pat didėja

Rusija formaliai yra federacinė valstybė, kurią sudaro per 80 regionų ir 22 etninės respublikos. Daugelyje jų dominuoja ne rusų tautybės gyventojai, yra didelė religinė įvairovė. Todėl etninės įtampos neretos. Pastebima, kad kai kurios teritorijos greitai gali tapti regioninio separatizmo Rusijoje epicentrais ir, Maskvos ekonomikos ar politinės krizės atveju, suskaldyti Rusiją.

Gražus paveikslas išorėje ir puvėsis viduje jaučiami ir Kinijoje. 2016 m. minėdamas 150-ąsias moderniosios Kinijos tėvu laikomo Sun Yat-Seno gimimo metines, šalies vadovas Xi Jinpingas sau ir visai valstybei pažadėjo, kad niekada neleis „jokiam asmeniui, jokiai grupei ar politinei partijai, jokiu metu ir jokiu būdu atsiskirti nuo Kinijos teritorijos“. Tokiais žodžiais Kinijos liaudies partija siunčia žinutę visam pasauliui ir visiems separatistinėmis nuotaikomis gyvenantiems judėjimams šalyje.

„Nustokite šerti Maskvą!“

„Aš sibirietis“, – teigė masinio protesto Novosibirske 2011 m. protestuotojai, reikalaudami regiono autonomijos nuo Rusijos centrinės valdžios. Nuo Uralo kalnų iki Ramiojo vandenyno pakrantės besitęsiantis Sibiras užima trečdalį Rusijos teritorijos. Rečiausiai pasaulyje apgyventoje teritorijoje glaudžiasi apie 40 mln. – ketvirtadalis Rusijos – žmonių.

Dauguma jų – etniniai rusai, tačiau viename aktyviausių separatistų regionų Jakutijoje jų tik 36 proc. Apie pusę vietinių save vadina jakutais, o jų dar XIX a. kilęs pasipriešinimas centrinei valdžiai niekuomet nebuvo nuslopęs. Vieno bruzdėjimų organizatoriaus Rostislavo Antonovo teigimu, Sibiras yra pagrindinis Rusijos gerovės šaltinis, nors pats neišgali išsilaikyti. 2012 m. duomenimis, Tomsko regione surinkta apie 130 mlrd. rublių mokesčių, iš kurių tik 10,3 mlrd. grįžo per investicijas į infrastruktūrą ir socialines garantijas. Siekdamas išpildyti savo finansinius įsipareigojimus, miestas privalėjo skolintis iš komercinių bankų.

Ekonominis aspektas svarbus ir šalia Volgos bei Kamos upių įsikūrusioms pusiau autonominėms respublikoms. Baškirija, Tatarstanas ir kelios mažesnės teritorijos, kartu turinčios apie 13 mln. gyventojų, iš kurių rusų – kiek daugiau nei 36–39 proc., taip pat svarsto apie nepriklausomybę. „Nustoti šerti Maskvą“ jos viliasi pasirodžius ekonomikos ar politinės krizės ženklų. Svarstoma, kad šios respublikos galėtų pasekti taip pat daug gamtos išteklių ir didelę rusų populiaciją turinčio Kazachstano pėdomis, kuris nuo SSRS atsiskyrė 1991 m.

Priešingai nei gretimos teritorijos, asbesto, kobalto, akmens anglių, gyvsidabrio šaltiniais pasižymintis Tuvos regionas ilgą laiką priklausė Kinijos imperijai ir į SSRS sudėtį įėjo tik 1944-aisiais. Ten gyvena 300 tūkst. žmonių, iš kurių daugiau kaip trys ketvirtadaliai save vadina tuviečiais. Ši Rusijos dalis nepaklūsta šalyje gana įtakingos Stačiatikių bažnyčios įtakai, 61 proc. vietinių save laiko budistais.

Žymiausias Rusijos separatizmo židinys yra Čečėnija. Anot apžvalgininkų, būtent Šiaurės Kaukazo separatistų sutriuškinimas, pareikalavęs daugybės gyvybių, padėjo Vladimirui Putinui įsitvirtinti valdžioje. Čečėnijoje, Dagestane ir Kabardoje-Balkarijoje kartu gyvena apie 5,8 mln. žmonių, o rusai sudaro mažumą, konkuruoja stačiatikiai ir musulmonai.

Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala teigė, kad Kremlius remiasi Čečėnijos prezidentu Ramzanu Kadyrovu: „Jis deklaruoja lojalumą Kremliui ir susidoroja su priešininkais, o mainais gauna milžiniškas centrinės valdžios dotacijas ir kone nekontroliuojamą laisvę veikti.“ Todėl vargu ar padėtį ten ir dabar galima laikyti stabilia.

Draudžia net auginti barzdą

Šiuo metu didžiausi separatizmo judėjimai Kinijoje – tibetiečių ir uigūrų. Abi tautos turi atskirą kultūrą, etnolingvistinę tapatybę, seną valstybingumo istoriją ir sudaro absoliučiai ar santykinai didžiausią populiacijos dalį savo gyvenamosiose nominaliai autonominėse provincijose.

Kinijos armija pirmą kartą į Tibetą įžengė dar 1949 m. Per visą pasipriešinimo Kinijai laikotarpį žuvo daugiau kaip 1,2 mln. tibetiečių. Šiandien šis regionas – ne tik Kinijos vidaus politikos skaudulys. Apie jį Kinija vis dažniau diskutuoja su Indija.

Tibetiečių pastangos įkurti savo valstybę plačiau žinomos pasaulyje dėl religinių vadovų ir bendruomenės pastangų. Visgi, kai kurių apžvalgininkų manymu, būtent uigūrai, siekiantys Rytų Turkestano (Sindziango) nepriklausomybės, Kinijai kelia didesnę grėsmę. Tai lemia besikeičiantys jų pasipriešinimo centrinei valdžiai būdai ir priemonės. „Uigūrai pastaraisiais dešimtmečiais ne tik įgyvendina masinio protesto akcijas, bet ir kelia etninį pobūdį įgaunančias riaušes, – tvirtino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas. – Dalis jų naudoja terorą ir dalyvauja pasauliniame džihadistų judėjime. Išpuolius, kokius šiandien matome Vakarų Europoje, Kinijoje stebėjome jau kurį laiką.“

Kinija, pasipriešinimo organizacijas laikydama teroristinėmis, taip pat stiprina pajėgas. Uigūrų kultūra brutaliai naikinama: draudžiami arabiškos kilmės vardai, nepilnamečiai neįleidžiami į mečetes, vyrams kerpamos barzdos.

Separatistines nuotaikas politologai pastebi ir Honkonge. Oficialiai ši teritorija įeina į Kinijos valstybės sudėtį, bet vis garsiau girdimi aktyvistų raginimai siekti apsisprendimo teisės ar net nepriklausomybės.

2014 m. vykęs vadinamasis Skėčių judėjimo mitingas siekė visiškai laisvų miesto vadovybės rinkimų, 2016 m. skanduodami „Ginkit įstatymo valdžią“ tūkstančiai Honkongo gyventojų ragino Pekino remiamą miesto vadovą Leung Chun-yingą atsistatydinti. Kaip pabrėžė K. Andrijauskas, ryškėja tendencija svarstyti šį tą panašaus į tikrąją autonomiją, aršiai kritikuojami bet kokie Kinijos centrinės valdžios veiksmai, galintys pakirsti nepriklausomų teismų veiklą. Visgi, politologo teigimu, mažai tikėtina, kad tikslą pavyks pasiekti.

Imperinės dilemos

Rusijoje ir Kinijoje griežtinamos bausmės už viešą separatizmo kurstymą. Tačiau toks elgesys skatina kai kurių regionų nepasitenkinimą. „Rusijai dėl to kyla dilemų: apriboti autonomiją ir rizikuoti dar didesniu nepasitenkinimu arba toleruoti bei tikėtis, kad nebus peržengtos ribos“, – kalbėjo L. Kojala.

Separatistinių judėjimų Rusijoje ir Kinijoje galimybės menkos, kol centrinė valdžia gana pajėgi ekonomiškai. Nepriklausomybės siekiams suvaldyti nebūtina karinė jėga, dažnai pakanka dotacijų, lojalius žmones paskirti į reikalingus postus.

Kaip teigė L. Kojala, padėtis Rusijoje gali keistis, jei šalies ūkis ir toliau susidurs su sunkumais:

„Problemos gula ir ant regionų pečių, todėl gali būti, kad nepasitenkinimas augs, taip pat didės ambicijos ieškoti išeičių.“

Kita vertus, Rusijos regionų atstovai varžosi dėl Kremliaus dotacijų ir V. Putino palankumo. Pasak politologų, beveik niekas neturi jokios politinės valios mesti iššūkį centrinei valdžiai ir apsiriboja nuolatiniais prašymais sudaryti geresnes ekonomines sąlygas. Tai susiję su autoritarinio režimo prigimtimi – stipriai baudžiant už nepaklusimą, visi tik ir stengiasi parodyti lojalumą.

Situacija gali pasikeisti, kai prasidės kova dėl valdžios pasitraukus V. Putinui.

Kinijos atveju vertinimas gana panašus. Separatistinių judėjimų šioje šalyje sėkmė – menkai tikėtinas scenarijus. Jis esą tiesiogiai priklausytų nuo centro žlugimo. „Tokių drastiškų įvykių neturėtume tikėtis. Tiesa tokia, kad nepriklausomybės judėjimai Kinijoje turi mažiau šansų nei prieš 30–50 metų“, – tikino K. Andrijauskas.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.