Eglė Daunienė: vienas didžiausių brandžių organizacijų iššūkių – gebėti save apmąstyti

Adaptyvios lyderystės konsultantė, ekspertė Eglė Daunienė tyrinėja permainų procesus verslo organizacijose ir sąmoningumo bei intuityvumo svarbą jose. Su ja kalbamės apie gyvųjų sistemų principais veikiančias įmones bei kokios lyderystės jos reikalauja.

– Galvoti apie verslo organizacijas kaip apie gyvas sistemas, kurios yra save organizuojančios, kuriose nėra hierarchijos, o tikslai pasiekiami ne tikintis nuolatinio augimo, o cikliškai – yra vis dažniau Vakaruose girdima verslo aplinkos tema. Ar Lietuvoje verslo kaip gyvosios sistemos idėja jau taip pat įsitvirtina mūsų sąmonėje?

– Mąstymas apie organizaciją kaip apie gyvą organizmą Lietuvoje yra vis dar plačiai nepaplitęs, gana nišinis. Vis dėlto pastangų įvardinti natūraliai besiskverbiančius pokyčius yra nemažai – kažkas organizacijose kuria gentis, kalba apie savivaldumą, sociokratiją, plokščią organizaciją ir pan. Kitaip tariant, mes ieškome, kaip pavadinti tą sunkiai apčiuopiamą organizacijų pusę. Be abejo, vis dar yra labai daug įmonių, kurios sprendžia paprastesnes užduotis, nekelia tokios ambicijos save apmąstyti ir vartoja paprastesnius terminus. Manau, kad šiuo metu esame šios bestiprėjančios bangos pradžioje.

Viena didžiausių brandžios organizacijos praktikų, kartu ir iššūkių – savęs apmąstymas, leidimas pačiai organizacijai save pataisyti. Keliu tikslą, veikiu ir pasimatuoju, apmąstau.

– Neseniai prisidėjote prie HAI instituto organizuoto renginio, kurio pagrindinė tema ir buvo apie gyvųjų sistemų principus, kuriuos galime taikyti organizacijose. Renginio formatas sujungė konferenciją, koncertą, judesio praktikas…

– Į šį renginį žiūriu pirmiausia kaip į eksperimentą, bandymą kurti naujas mokymosi aplinkas, kuriose žmonės galėtų mokytis ne tik iš lektorių, ekspertų, bet ir iš savo pačių patyrimo. Renginys turėjo tris dideles atskiras dalis: pirmoje buvo dalijamasi patirtimis. Auditorijai kalbėjo žmonės, kurie gyvųjų sistemų principus naudoja savitu būdu ir pasakojo, kaip jiems sekasi. Tai buvo standartiškiausias formatas – daugelyje konferencijų einama pasiklausyti kitų. Vis dėlto per vieną pranešimą kalbėjo penki vienos įmonės atstovai, kurie labai tikroviškai dalijosi, kaip jie gyvena, o tai jau nebuvo labai įprastas kalbėjimas.

Antroji dalis buvo stipriai susijusi su patyrimu. Joje pučiamųjų orkestras „Kybartai“ grojo, o renginio dalyviai galėjo sėdėti tarp orkestro muzikantų, paskui pakeisti sėdėjimo vietas ir klausytis muzikos kūrinių iš skirtingų vietų. Tai buvo labai stiprus patyrimas – jautėmės tarsi patys dalyvautume muzikos kūrinyje, galiausiai savo kūnu jautėme muziką, kaip ji mus virpina, garso išties buvo daug. Kartu tai buvo labai netikėta galimybė įeiti į nepažįstamą sistemą ir ją patyrinėti. Netikėtumą visuomet gali paversti pamoka sau. Tai labai vertinga patirtis, kurioje gali leisti sau apmąstyti, jog jeigu noriu suvokti kokią nors sistemą, turi rasti būdų, kaip įeiti į jos vidų, joje pabūti ir pamatyti, kaip ji veikia. Ir kas tuomet pasikeičia suvokime.

Trečioji dalis buvo apie būdą dalyvauti, nuskaityti informaciją savo kūnu. Galėjome apsvarstyti, o kaip mes dalyvavome renginyje, kokį vaidmenį kiekvienas suvaidinome, kokių lūkesčių turėjome.

– Sakote, kad šis renginys buvo eksperimentas kurti naujas mokymosi aplinkas, kuriose galėtume mokytis ne tik iš ekspertų, bet ir iš savo pačių patyrimo. Kuo toks mokymasis yra kitoks, galbūt pranašesnis?

– Mokytis galime dėl skirtingų tikslų. Pavyzdžiui, mokomės tam, kad įgytume naujų įgūdžių, galėtume atlikti tam tikrą darbą. Kitas mokymosi tikslas – pažinti tikrovę, aplinką, patirti įžvalgą. Įžvalgos ir įgūdžiai – tai labai skirtingi rezultatai. Kad patirtum įžvalgas, mums reikia ir žinių, kurių kiti turi, bet reikia ir kontakto su kitais žmonėmis. Tokiu būdu prasiplečia žmogaus mąstymas, gebėjimas veikti. Profesijoms, kurios yra socialiai kompleksiškos, tai yra ypač svarbu. Pavyzdžiui, pagalvojau apie mokyklų direktorius – jų darbe reikalingi ne vien įgūdžiai, jų veikla yra susijusi su daugybe žmonių, jų poreikiais, problemomis. Tad ypač socialiai kompleksiškų profesijų atstovams būtina patirti įžvalgas ir gebėti kurti tokias aplinkas, kur jų gali gauti kiti.

– Kokių lyderių reikia gyvų sistemų principais veikiančiose organizacijose?

– Sakyčiau, kad organizacijos žmonėms reikia mokytis užsiimti lyderyste, kuri keliautų nuo vieno žmogaus prie kito. Mes „paimam“ kokio nors projekto, darbo vedimą, padarome savo ir perduodame vedimą į kito žmogaus rankas. Gyvose organizacijose yra svarbios ne pareigos, o konkretūs darbai, kurie reikalauja tam tikros lyderystės, o ją prisiima jai pasiruošęs žmogus. Ir galiausiai komandos viduje pasitariama, kam dabar būtų metas. Mano nuomone lyderystė vis labiau turėtų tapti keliaujančiu, intuityviu, galbūt ne tokiu apibrėžtu, bet labai reikalingu veikimo būdu.

– Tokia lyderystė dalį darbuotojų įgalina ir stipriai motyvuoja, tačiau neabejotinai yra ir tokių, kurie yra įpratę būti vedami kitų ir jaučia didelį diskomfortą, kai patys turi prisiimti atsakomybę. Ar pastariesiems žmonėms yra ne vieta gyvose organizacijose? Ar įmanoma to „pasimokyti“, atrasti kitokių veikimo būdų?

– Kad nueitume kur nors ar nuveiktume ką nors drauge, reikia ne tik vesti, bet ir sekti. Be to, ne kiekvienam darbui atlikti reikia lyderystės, reikia tiesiog gerai atlikti savo darbą. Sveikai ir gyvai organizacijai reikia visokių žmonių. Kartais tas dėmesys lyderystei panašus į kažkokį „apsėdimą“ ir nepelnytai menkina kasdienius darbus. Atsakomybės prisiėmimas yra ne tik apie lyderystę, bet ir apie kasdienį paprastą darbą. Padaryti, ką pažadėjai, padaryti tai laiku ir kokybiškai yra tokia pat svarbi atsakomybė, kaip ir atsakomybė ieškoti, mokytis, imtis naujų dalykų.

– Paminėjote, jog lyderystė turėtų būti intuityvus įgūdis. O kas Jums apskritai yra intuityvus gyvenimas?

– Šiuo metu man atrodytų, jog tai vientisumas tarp to, ką aš galvoju, kaip jaučiuosi ir patiriu bei kaip veikiu. Pati norėčiau pasiekti tokią savijautą, kai tai, ką sakau ir ką darau – nesiskiria. Man pačiai būna labai įdomu, kodėl kartais sakau viena, o darau – kita. Pavyzdžiui, visuomet įvardiju, jog man labai svarbus ryšys su žmonėmis, tačiau gana nemažai laiko praleidžiu viena. Nudžiungu, kai pajuntu, jog gebu sąmoningai reikšti emocijas, tarkim, pyktį. Kartai būna situacijų, kai parodyti pyktį išties reikia, jis būna įdarbinamas konstruktyviam rezultatui pasiekti. Intuityvus gyvenimas man yra vis trumpėjantis atotrūkis tarp patyrimo ir suvokimo. Kitaip tariant – tai augantis sąmoningumas.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.