Marius Kalanta. Estijos aplenkimo šventė
Pastaruoju metu dar kartą pasidžiaugta Lietuvos ekonomikos sėkme, lyginant su Estija. Šįkart tuo, kad Lietuvos ekonomikai pavyksta išlaikyti augimą, kai tuo tarpu Estijos ekonomika neišnyra iš recesijos. Jei anksčiau Estija daugeliui Lietuvoje buvo pavyzdys, kaip daryti, dabar ji tapo pavyzdžiu, kaip nedaryti. Kai kurie verslo atstovai ir politikai Lietuvoje Estijos sunkumus greitai susiejo su blogais Estijos vyriausybės sprendimais mokesčių srityje ir prieš artėjančius Seimo rinkimus ragina Lietuvos politikus tokių ar panašių sprendimų vengti, jei nenorime, kad ir Lietuvą ištiktų panašus likimas.
Estijos ekonomika, išreikšta bendruoju vidaus produktu (toliau – BVP), 2022 m. traukėsi 0,5 proc., o 2023 m. – 3 proc. Prognozuojama, kad ekonomika trauksis ir 2024 m. – 1 proc., tačiau 2025 m. pereis į augimą, kuris bus nedidelis – 1 proc. Tuo tarpu Lietuvos ekonomika 2022 m. augo 2,4 proc., 2023 m. tik truputį susitraukė, 0,3 proc., per 2024 m. pasieks virš 2 proc. augimą, o 2025 m. įsibėgės net iki 3 proc. augimo.
Estijos sunkumus susieti vien tik su Vyriausybės įgyvendintais mokestiniais pakeitimais būtų per paprasta, nes daugelis jų dar tik laukia ateityje. Estija, kaip ir Lietuva matydama agresyvius Rusijos veiksmus regione ir suvokdama poreikį didinti gynybinius pajėgumus, padidino kai kuriuos mokesčius. Nuo 2024 m. sausio pridėtinės vertės mokestis (PVM) padidintas nuo 20 iki 22 proc.; jį planuojama didinti toliau, nuo 2025 m. liepos keliant iki 24 proc. Nuo 2025 m. sausio nuo 20 iki 22 proc. taip pat didinami gyventojų pajamų ir įmonių pelno mokesčiai.
Tad kas gi atsitiko Estijoje? Nors pilną vaizdą matyti dar sunku, tačiau kai kurios detalės ryškios. Infliacija Estijoje buvo viena didžiausių ES ir iki šiol išliko aukštoka, siekianti 3-4 proc. Ir taip buvusios aukštos, kainos Estijoje tapo dar aukštesnės, o tai neigiamai paveikė eksporto kainos konkurencingumą. Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimai rodo, kad 2021-2023 m. Estijos kainos konkurencingumas nukentėjo labiausiai iš visų Baltijos šalių, Be to, Estijos eksporte gana didelę dalį sudaro informacinių technologijų (toliau – IT) paslaugos, o šių paklausa tradiciškai atsistato vėliau, nei apdirbamosios gamybos. Taip pat svarbus veiksnys gali būti ir tai, kad įprastai Estijos ekonomikos augime vidaus vartojimas sudarydavo reikšmingą dalį, o PVM padidinimas kartu su ir taip aukštomis palūkanomis galėjo suveikti vartojimą slopinančiai.
O kas gi kitokio atsitiko Lietuvoje? Kaip ir Estijoje, Lietuvoje infliacija buvo tarp didžiausių ES, tačiau ji suvaldyta sėkmingiau. Kainos ir darbo užmokestis taip pat Lietuvoje liko mažesni, kas palanku eksportui, ypač apdirbamosios gamybos ir transporto paslaugų eksportui, kurios sudaro didžiausias dalis Lietuvos eksporte. Lietuvos eksporto rinkos labiau diversifikuotos, kas atveria daugiau galimybių eksportuotojams gauti geresnę kainą. Be to, Lietuvoje kur kas labiau nei Estijoje padaugėjo imigrantų, kurie, įsilieję į darbo rinką, taip pat prisideda prie ekonomikos augimo.
Vis tik, tai, kas vyksta su Estijos ir Lietuvos ekonomikomis, nebūtinai reiškia tik trumpalaikius svyravimus ar skirtingą atsistatymo po pastarojo meto sukrėtimų tempą. Taip pat gali būti, kad Estijos ekonomikos būklė signalizuoja apie tam tikras ilgalaikes problemas, kurios gali atsivyti ir Lietuvą.
Ekonominį vystymąsi tyrinėjantys mokslininkai turi sąvoką „vidutinių pajamų spąstai“. Tai – besivystančių bei išsivysčiusias šalis besivejančių šalių „liga“. Logika čia tokia. Besivystančios šalys daugiausiai gamina „besivystančių šalių produktus“, pavyzdžiui, siuva drabužius, gamina žemo kompleksiškumo metalo, medžio ir plastiko dirbinius, surenka elektronikos dirbinius ir pan. Tuo tarpu išsivysčiusios šalys daugiausiai gamina ir eksportuoja „išsivysčiusių šalių produktus“, pavyzdžiui, kuria naujas technologijas, gamina aukšto kompleksiškumo inžinerinius gaminius, gamybos įrangą, automobilius, robotus ir pan.
Pirmosios konkuruoja pigesne darbo jėga, o jų našumo šaltinis yra didesnis gamybos efektyvumas – daugiau produktų per laiko vienetą. Tam pasiteikiamas gamybos automatizavimas, efektyvesni gamybos procesai ir pan. Antrosios konkuruoja mokslo žiniomis bei inovacijomis ir jų pagrindu kuriamais naujais produktais. Jų našumo šaltinis – naujų technologijų ir naujų produktų suteikiama maržos premija. Besivystančioms šalims siekiant tapti išsivysčiusiomis, jos turi pertvarkyti savo ekonomiką ir nuo besivystančių šalių produktų gamybos pereiti prie išsivysčiusių šalių produktų gamybos. Į vidutinių pajamų spąstus šalys patenka tada, kai jose kainos ir atlyginimai auga sparčiau nei jų inovatyvumas ir jos pasidaro per brangios, kad galėtų konkuruoti su kitomis pigios darbo jėgos šalimis, bet dar nėra pakankamai inovatyvios, kad jau konkuruotų su išsivysčiusiomis šalimis.
Ilgą laiką galvota, kad naujoms ES narėms vidutinių pajamų spąstai negręsią, nes ES struktūrinė parama ir bendra rinka joms padės tolydžiai pasivyti išsivysčiusias ES senbuves. Estijos sunkumai gali rodyti, kad toks lūkestis buvo pernelyg optimistinis. Nuo pat įstojimo į ES, Estija buvo vijimosi lyderė. Sparčiausiai augo ne tik jos ekonomika, bet ir švietimo kokybė, technologinė pažanga ir inovatyvumas. Ankstyvas vyriausybės dėmesys skaitmeniniams sprendimams tapo paskata stipriam IT sektoriui atsirasti. Europos inovacijų švieslentėje Estija, stipriai atsiplėšusi, užima aukščiausią vietą tarp naujųjų ES narių.
Esama nemažai tyrimų, rodančių, kad inovatyvesnės šalys yra atsparesnės įvairiems sukėtimams. Jos geriau adaptuojasi, lengviau atsistato ir greičiau persitvarko. Tad kodėl taip neatsitiko Estijoje? Dabartiniai sunkumai gali rodyti, kad Estija vis tik dar netapo išsivysčiusia šalimi, bet pradeda patirti vidutinių pajamų spąstų sunkumus. Ji jau tapo itin brangi, bet inovacijos dar netapo varomąja ekonomikos augimo jėga.
Nors Estija įgijo gana stiprią specializaciją IT srityje, jos gebėjimas vystyti naujas technologijas dar nėra toks stiprus, kaip gebėjimas tas technologija taikyti, teikti programavimo paslaugas pagal užsienio įmonių užsakymus ar priglobti užsienio įmonių skaitmeninių paslaugų centrus. Šios sritys gana jautrios kainų augimui ir čia Estijos turėtas konkurencinis pranašumas nyksta sparčiau nei įgyjamas naujas.
Tad ką iš Estijos galime pasimokyti Lietuvoje? Ne tik džiaugtis ją aplenkus, bet ir akylai stebėti, ar dabartiniai Estijos sunkumai negresia ir Lietuvai. Nors darbo užmokestis Lietuvoje augo sparčiai, darbo kaštai, lyginant su kitomis ES šalimis, dar nėra itin dideli. Didesnė problema yra našumas, kuris jau kuris laikas auga tik nežymiai. Lietuva iki šiol daugiausiai pasiekė didindama efektyvumu grįstą našumą, tačiau gali būti, kad čia rezervai jau išsemti. Jei našumas ir toliau augs lėtai, o darbo užmokesčio augimo tempas išsilaikys, Lietuvos eksporto konkurencingumas mažės. Kad to išvengtume, reikalinga skirti daugiau dėmesio inovacijomis grįstam našumui.
Kad tai reikia daryti, žinojimas yra. Turime daug tam skirtų strategijų ir kelrodžių bei daug diskusijų apie aukštos pridėtinės vertės ekonomiką. Tačiau problema ta, kad jų įgyvendinimas (o ir pats kūrimas) reikalauja plataus ir ilgalaikio sutarimo, įsitraukimo ir bendradarbiavimo tarp verslo, darbuotojų, politikų, viešojo sektoriaus organizacijų bei švietimo ir mokslo bendruomenių, o to trūksta. Daugelis tų strategijų ir kelrodžių greitai nugula stalčiuose, prarandamas krypties matymas ir lieka tik pavienės iniciatyvos, dažnai susijusios su mokesčių mažinimu ar mokestinių lengvatų plėtimu, kurios didelių pokyčių neatneša arba atneša tik trumpalaikę naudą, o strateginių problemų nesprendžia.
Žvelgiant konkrečiau, dabartiniai Estijos sunkumai ir numanoma jų prigimtis yra pats tinkamiausias laikas Lietuvoje ieškoti atsakymų į kelis svarbius ir seniai atsakymo nerandančius konkrečius klausimus. Kodėl optikos instrumentų (lazerių) sektorius, kuris Lietuvoje turi bene didžiausią mokslu grįstų inovacijų potencialą, visos ekonomikos mastu ir toliau išlieka gana nedidelis? Kodėl inžinerinės pramonės įmonių, kuriančių savos technologijos ar dizaino gaminius turime nedaug ir jos kaip taisyklė irgi nedidelės? Kodėl elektronikos inžinerijos pramonėje pastaruoju metu matome tik vienos įmonės spurtą, o ne dešimties? Kodėl biotechnologijų sektorius ir toliau lieka stipriai dominuojamas tik vienos didelės įmonės? Kodėl turime nedaug IT įmonių, įskaitant startuolius, vystančių giliąsias technologijas? Svarbus ir bendresnis klausimas – kas trukdo įmonėms, kurios jau turi stiprų įdirbį efektyvumu grįstame našume pereiti prie inovacijomis grįsto našumo? Kokių papildomų paskatų tam reikia?
Atsakymai ir reikalaujami sprendimai, akivaizdu, nebus paprasti, tačiau esminiai tolimesnei Lietuvos ekonominei raidai.
