Europos Sąjungos šalys turėtų siekti įsivesti eurą
Nors stodamos į Europos sąjungą šalys pasižada tapti euro zonos dalimi, net 7 valstybės narės (Bulgarija, Čekija, Lenkija, Rumunija, Švedija ir Vengrija) šio pažado nėra įvykdžiusios. Išimtinis yra Danijos atvejis, mat ši nėra įpareigota įsivesti euro. Šalims, norinčioms įsivesti eurą, yra keliami Mastrichto kriterijai, dėl kurių, pavyzdžiui, Bulgarija negali tapti euro zonos dalimi. Tačiau Švedijos, Lenkijos ir Vengrijos atveju, euras neįvestas ne dėl to, šiose šalyse šiuo metu nėra konkrečių planų, kada galėtų būti įvestas euras. Tai yra, šios šalys dvejoja arba nėra apsisprendusios dėl euro įvedimo.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės yra nusiteikę prieš eurą, yra baimė, kad nebus atsižvelgta į konkrečią šalies situaciją, praradus pinigų politikos kontrolę. Pinigų politikos tikslas yra reguliuoti pinigų kiekį ir jų kainą rinkoje. Pinigų politiką vykdo centrinis bankas, kuris nustato palūkanas, atlieka atvirosios rinkos operacijas, išleidžia pinigus į apyvartą ir atlieka kitas funkcijas. Euro zonoje veika Europos Centrinis Bankas (ECB) padedamas euro zonos šalių nacionalinių centrinių bankų. ECB sudaro trys tarybos, iš kurių valdančioji taryba atlieka svarbiausią vaidmenį: vertina ekonominius pokyčius, priima sprendimus dėl pinigų politikos. Valdančiąją tarybą sudaro visų nacionalinių centrinių bankų (NCB) vadovai bei Vykdomoji taryba, kurią aštuoneriems metams skiria euro zonos šalių vadovai. Visgi valdančiojoje taryboje yra limituotas NCB balsų skaičius (15), tad kiekvieną mėnesį yra vykdoma rotacija. Tad prarandama ne visa pinigų politikos kontrolė, nes ECB sprendimai yra priimami kartu su NCB vadovais, o Vykdomąją tarybą renka euro zonos šalių vadovai. Be to, NCB yra atsakingas už įvairių tyrimų vykdymą savo šalies ekonominei padėčiai nustatyti ir būtent gautais rezultatais remiantis priimti sprendimus dėl bendros pinigų politikos. Todėl baimė, kad nebus atsižvelgta į šalies situaciją yra nepagrįsta.
Kitas skeptikų argumentas yra pereinamojo laikotarpio rizikos, svarbiausia iš jų yra išaugusios pagrindinių prekių kainos. 2015 metais Lietuvoje įvedus eurą, praėjus pereinamajam laikotarpiui buvo juntamas ryškus kainų augimas. Svarbus kainų augimo faktorius, susijęs su euro įvedimu Lietuvoje, buvo kainų apvalinimas bei antkainių didinimas. Nors Lietuvos bankas bandė tai sureguliuoti, tačiau tam nebuvo pakankamai resursų ir kainos kilo toliau. Bet svarbu atsižvelgti į tai, kad a) infliacijai taip pat didelę įtaką turėjo išaugusios naftos kainos ir kiti veiksniai, b) kartu su kainomis išaugo ir kitas rodiklis, tai yra vidutinė mėnesinė alga. Po euro įvedimo Lietuvoje per devynerius metus beveik dvigubai padidėjo vidutinė gyventojų alga. Tad taip, įvedus eurą gali išaugti kainos, tačiau perkamoji galia ilgajame laikotarpyje nesumažėja. Be to, kitoms šalims dabar įvedant eurą galima pasimokyti iš Lietuvos ir kitų šalių pavyzdžio bei skirti daugiau resursų kontrolei ir tokiu būdu minimizuoti galimus nuostolius trumpalaikėje perspektyvoje.
Argumentų prieš euro įvedimą galima rasti daug ir ne visi jie gali būti lengvai atremti, juk tiesa, kad nebeturime nei Dariaus ir Girėno, nei Maironio ant 20 eurų, nors ant monetų dar yra Vytis. Taip pat daug kam žinomas Graikijos atvejis (reikėtų pabrėžti, kad Graikija apėjo keliamus Mastrichto sutarties reikalavimus). Nepaisant to, yra nepagrįsta atsisakyti euro, ypač bijant prarasti pinigų politikos kontrolę, ar išsigandus pereinamojo laikotarpio rizikų, kurias atsveria nauda ilgalaikėje perspektyvoje. Juk euras yra antroji svarbiausia valiuta po dolerio, tai rodo, kad euras yra labai patikimas. Tai yra be galo svarbu, nes pinigai yra grįsti pasitikėjimu, kad beveik jokios praktinės paskirties neturintis popierius gali būti iškeistas į prekes ar paslaugas. Būtent todėl patikimos valiutos (euro) įvedimas pritraukia investicijų, skatina skolinimą ir leidžia šalims augti ir klestėti. Tai nėra vienintelė nauda – verslams lengviau importuoti ar eksportuoti prekes, nes nereikia rūpintis valiutos keitimu, arba jis tampa daug paprastesnis, gyventojams tampa paprasčiau keliauti. Todėl euro įvedimas netgi komplikuotu atveju yra naudingas.
Tad visos Europos sąjungos narės, o ypač Lenkija, Švedija ir Vengrija, turėtų pasitikėti viena kita ir siekti euro įvedimo. „Euro įvedimas yra daugiau nei tik pinigų klausimas – tai simbolinis žingsnis į priekį, įtvirtinantis bendradarbiavimą ir solidarumą tarp Europos šalių.“ – Žanas Klodas Junkeris, buvęs Europos Komisijos pirmininkas.
Adelė Nedzinskaitė, VU MIF pirmo kurso studentė
Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikiniai ES iššūkiai” metu.
