I. Giedraitytė. Byranti Venesuela: perversmas kaip išsipildanti pranašystė [Alfa.lt]

Venesuela išgyvena vieną sudėtingiausių savo istorijos momentų. Jį apibūdina ekonominė krizė, nuo kovo įvairiuose šalies miestuose besitęsiantys protestai ir susirėmimai gatvėse, pareikalavę jau daugiau nei šimto aukų, kelis kartus per mėnesį pozicijos ir opozicijos rengti referendumai bei rinkimai, darbą pradedanti Konstitucinė asamblėja, kurios tikslas – perrašyti šalies konstituciją, ir, galiausiai, keistas karinis „perversmas“, kurio buvo galima tikėtis…

Situacijai šalyje blogėjant, vis garsiau spėliojama, koks ateities scenarijus būtų realiausias –besitęsianti ir gilėjanti suirutė, ar netgi karinis perversmas. Sudėtingu, tačiau dar įmanomu scenarijumi prieš kelis mėnesius atrodęs taikus valdžios perdavimas, derantis vyriausybės ir opozicijos atstovams bei tarpininkaujant tarptautinei bendruomenei, šiuo metu nebeatrodo realus.

Nepavykęs teroristinis aktas ar karinio perversmo pradžia?

Sekmadienio rytą kariškis Juanas Carlosas Caguaripano, prieš keletą metų pabėgęs iš šalies, apkaltinus jį tėvynės išdavimu po viešo pareiškimo apie kariuomenės ir valdžios vaidmenį malšinant gyventojų protestus, išplatino pranešimą, kuriame teigė, jog prasideda „teisėtas sukilimas prieš Nicolas Maduro vyriausybę“. Tądien dvidešimt ginkluotų vyrų įsiveržė į vieną didžiausių Venesuelos karinių pajėgų bazių Valensijos mieste. Dešimčiai pavyko pagrobti ginklų ir pabėgti, du žuvo, vienas buvo sužeistas, dar septyni sulaikyti.

Pranešimai apie tai, kas įvyko – prieštaringi. Vyriausybė pareiškė, kad surengta „teroristinė ataka“, kurią pavyko sustabdyti. Pasak jos, dauguma sulaikytųjų nėra kariškiai, o jų pagrindinis tikslas buvo destabilizuoti viešąją tvarką ir pagrobti ginklus, kuriuos galima parduoti Kolumbijoje. Vyriausybė skubiai apkaltino opoziciją, Kolumbiją ir JAV prisidėjus prie šio incidento.

Savo ruožtu J. C. Caguaripano per žiniasklaidos priemones pareiškė, jog pavyko pasiekti norėtą tikslą – gauti ginklų, o ši ataka nebus vienintelė.

Skylanti kariuomenė?

Po daugiau nei 100 dienų trukusių protestų, vykdomosios valdžios bandymų išvaikyti opozicijos kontroliuojamą parlamentą (Nacionalinę asamblėją) bei naujos Konstitucinės asamblėjos rinkimų, kurių nepripažįsta dalis venesueliečių ir tarptautinė bendruomenė, N. Maduro vyriausybė laikosi ne tiek dėl visuomenės palaikymo (nors dalį rėmėjų ji yra išlaikiusi), kiek dėl to, kad ją vis dar remia ginkluotosios pajėgos.

Savo ruožtu opozicijos atstovai jau senokai nevengia kreiptis į kariuomenę, prašydami „ginti konstituciją“. Liepos 16 dieną opozicijos surengtame neoficialiame patariamajame referendume dėl (ne)pritarimo Konstitucinės asamblėjos sušaukimui netgi buvo įtrauktas klausimas, ar balsuojantieji pritaria teiginiui, jog ginkluotosios pajėgos ir visi valstybės tarnautojai privalo paklusti ir ginti 1999 metų konstituciją bei palaikyti parlamentą.

Vyriausybės rėmėjai pasipiktino tokia klausimo formuluote ir apkaltino opoziciją siekiant sukelti perversmą. Klausimą pakeisti prašė ir tie velionio Venesuelos lyderio Hugo Chavezo pasekėjai, kurie atsiskyrė nuo N. Maduro ir iš principo palaikė patį referendumą. Vis dėlto klausimas buvo paliktas.

Augant įtampai ir pradėjus veikti vyriausybės sukviestai ir ne visai skaidraus rinkimų proceso metu išrinktai Konstitucinei asamblėjai, dalies visuomenės/opozicijos gretose „apetitas“ perversmui auga. Dar birželio mėnesį policininkas Oscaras Perezas pagrobė malūnsparnį ir granatomis apmėtė Aukščiausiąjį teismą bei Vidaus reikalų ministeriją. Prieš tai jis išplatino video, kuriame teigė atstovaująs prieš neteisėtą ir smurtaujančią vyriausybę sukilusiems saugumo pajėgų atstovams.

O. Perezui pavyko pasprukti. Dar vienas, jau prieš kelerius metus iš kariuomenės pašalintas leitenantas Javieras Nieto, besislapstantis nuo vyriausybės, socialiniuose tinkluose pastaruoju metu viešai kalbėjo apie tai, kad ir kariuomenė sukils „ginti konstitucijos“.

Pastaruoju metu J. Nieto tapo J. C. Caguaripano judėjimo „atstovu spaudai“. Balandžio pabaigoje trys kariškiai išplatino video, kuriame teigė nepripažįstantys vyriausybės ir pasitraukė į Kolumbiją, kur paprašė prieglobsčio.

Kariuomenės vadovybei – privilegijos

Perversmai Venesueloje nėra retas reiškinys, ir neretai į kariuomenę žiūrima kaip į dar vieną žaidėją politiniame lauke. 1992 metais karinį perversmą bandė surengti vėliau prezidentu išrinktas H. Chavezas – perversmas buvo sustabdytas, tačiau tai neabejotinai jam suteikė papildomų taškų siekiant politinės karjeros. 2002 metais kariniu perversmu buvo bandoma nuversti jau patį H. Chavezą, tačiau jis turėjo pakankamai visuomenės paramos, todėl perversmas nepavyko.

Pats būdamas kariškis, H. Chavezas rimtai žiūrėjo į kariuomenės lojalumą, šios politikos laikėsi ir po jo mirties išrinktas N. Maduro. Venesuelos armijoje šiuo metu yra apie 2000 generolų (palyginimui, JAV jų turi apie 900), kurie džiaugiasi ypatingomis privilegijomis ir lengvatomis. Prasidėjus maisto trūkumui ir plintant maisto parduotuvių plėšimui, kariuomenei buvo patikėta taip pat ir maisto paskirstymo kontrolė. Nors tai neabejotinai padidino saugumą, tačiau toks žingsnis suteikė kariškiams prieigą prie to, kas šiuo metu Venesueloje sunkiausiai prieinama – būtiniausių produktų.

Pastaraisiais mėnesiais daugiau nei dešimt kariškių buvo sulaikyti ir apkaltinti tėvynės išdavimu, kelios dešimtys – nušalinti nuo pareigų ir tiriami. Kita vertus, egzistuoja ir kitos paskatos – ne vienas kariuomenės vadų kaltinamas sąsajomis su nelegalia veikla (taigi egzistuojantis režimas siūlo apsaugą nuo šių kaltinimų), galiausiai tarp kariškių, ypač atėjusiu su H. Chavezu, egzistuoja ir nuoširdi parama vadinamajai „bolivarinei revoliucijai“ – velionio lyderio keltai politinei idėjai, kurią, nors ir neremdami dabartinės vyriausybės, dalis „čavistų“ nori išsaugoti. Taigi bet jau kol kas atrodo, kad aukščiausioji kariuomenės vadovybė išlieka lojali N. Maduro.

Auganti frustracija

To negalima pasakyti apie žemiausius kariuomenės rangus. Paprasti kareiviai patiria tą patį, ką ir kiti Venesuelos gyventojai. Remiantis rugpjūčio mėnesį Venesuelos medikų paskelbtais duomenimis, 76 proc. šalies ligoninių trūksta būtiniausių medikamentų, pablogėjo svarbiausi visuomenės sveikatos rodikliai, tokie kaip kūdikių ir gimdyvių mirtingumas, trūksta maisto produktų, būtiniausių prekių, nesaugumo rodikliai muša visus rekordus. Taigi priežasčių nepasitenkinimui yra apstu.

Tiesa, kol kas atrodo, kad nepasitenkinimas kariuomenėje nėra plačiai paplitęs, arba nepatenkintieji negali/nenori įvesti karinės valdžios. Suprantama – N. Maduro išlaiko dalies visuomenės paramą, o karinis perversmas būtų dar didesnis smūgis demokratijai, nei pastarųjų mėnesių prezidento veiksmai, bei nemaloniai primintų aštuoniasdešimtuosius, kai tokius perversmus „sėkmingai“ rėmė ir įgyvendino JAV. Be to, nereikia pamiršti ir 2009 metų Hondūro patirties – po JAV paremto karinio perversmo šalis smuko į ekonominę ir politinę suirutę, prilygstančią tam, ką šiuo metu patiria Venesuela, o visuomenė buvo dar labiau poliarizuota. Karinis perversmas ten paliko randus, negyjančius iki šiol.

Tačiau nepaliekant politinės išeities iš susidariusios situacijos, dalies visuomenės ir kariuomenės palankumas tokiam „sprendimui“ gali didėti. Šiuo metu protestai malšinami, Nacionalinė rinkimų komisija uždraudė opozicijai kelti kandidatus kai kuriose apygardose per ateinančius gubernatorių rinkimus (dalis opozicijos pati yra nusiteikusi ignoruoti šiuos rinkimus), Konstitucinė asamblėja, kurios rinkimų rezultatai – klastoti, ir kurioje nėra nei vieno opozicijos atstovo, jau pradėjo diktuoti savo nurodymus. Taigi priežasčių frustracijai ateinančiais mėnesiais tikrai pakaks.

Daug susikertančių interesų

Kas slypi už sekmadienio įvykių Valensijoje, kol kas nėra aišku. Vargu ar iš tiesų politinė opozicija, nors kai kurie jos atstovai to ir norėtų, imtųsi organizuoti tokį keistą karinį „nuotykį“. Nepaisant įtarimų, kad tą galėjo padaryti pati vyriausybė, siekdama palaikymo susidorojimui su opozicija, vargu ar ji būtų pasirinkusi laiką, kai pradeda veikti Konstitucinė asamblėja. Kai kurie analitikai spėja, jog už kariškių grupės, kuri vis pasirodo, ir tuoj pat dingsta (atrodo, kad visi išpuoliai, platinti video ir pabėgimai – susiję), slypi N. Maduro nepritariantys, bet koalicijoje su juo esantys asmenys, kurių pagrindinis tikslas – parodyti pastarajam, kad kariuomenės jis nekontroliuoja, todėl turi nuolatos su jais derėtis.

Visi šie spėjimai parodo dar vieną, ko gero, esminį krizės elementą – visuomenės bei politinio elito susiskaldymą. Nors dažnai atrodo, jog kalbame apie vyriausybės ir opozicijos konfrontaciją, iš tiesų taip nėra. Opozicija šiuo metu apima skirtingų politinių srovių, nuo H. Chavezo gerbėjų, siekiančiu pakeisti vyriausybę, tačiau išlaikyti ne vieną jo politinę idėją, iki radikalių dešiniųjų, siekiančių iš pagrindų pakeisti visą šalies valdymo modelį. Savo ruožtu dabartinę vyriausybę palaiko tiek tie, kurie laikytini nuoširdžiais jos rėmėjais, tiek tie, kurie bijo opozicijos noro radikaliai reformuoti valstybę, ir galiausiai tie, kuriuos su vyriausybe sieja ne tiek ideologinės, kiek praktinės verslo/korupcijos/klientelizmo sąsajos. Prie stalo susodinti visas šias grupes – itin sunku.

Belaukiant perversmo?

Konstitucinė asamblėja – susirinkimas, kuriame turėtų būti atstovaujami visi visuomenės sluoksniai ir pažiūros, iš tiesų galėjo tapti derybų erdve, kuri būtų iš naujo nubrėžusi Venesuelos ateitį. Tačiau tai, jog ji rinkta neskaidriai, remiantis vyriausybės primestomis taisyklėmis bei nedalyvaujant opozicijai, rodo, kad pagrindinis jos tikslas bus įtvirtinti jei ne paties N. Maduro, tai jo aplinkos pozicijas. Opozicijos nare tapusios buvusios H. Chavezo rėmėjos, Venesuelos generalinės prokurorės Luisos Ortegos nušalinimas tai tik patvirtina.

Šiandien kaltinimai perversmo organizavimu yra dažniausiai pasikartojantis politinio diskurso motyvas – opozicijos atstovai taip įvardija prezidento veiksmus ribojant pilietines ir politines laisves (ir neretai paprašo kariuomenės jas ginti). Pastarasis nuolat kaltina opoziciją bei „užsienio veikėjus“ grasinant teisėtai jo valdžiai (ir žada ją ginti visomis priemonėmis).

Perversmas gali tapti savaime išsipildžiusia pranašyste, tik vargu ar jis atneštų Venesuelai taip reikalingą politinį stabilumą.

Perspausdinta iš Alfa.lt