Įvertino opozicijos darbą: pašaipos iš R.Karbauskio – tai ne tikroji politika. T. Janeliūno komentaras

Seimo valdantieji – „valstiečiai“ ir „socialdarbiečiai“. Teoriškai jie vadinami valdančiąja dauguma, tačiau šios dvi frakcijos surenka tik 66 balsus. Aritmetika turėtų rodyti, kad opozicija turi galią pakreipti svarbiausius sprendimus sau naudinga linkme, tačiau tikrovė rodo, kad opozicijos sudėtis visai kitokia, nei rodo skaičiai.

Kas sudaro Seimo opoziciją? Teoriškai stipriausia opozicinė jėga parlamente – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Jie turi 30 Seimo narių. Antras pagal parlamentarų skaičių – Liberalų sąjūdis. Jo gretose yra 13 Seimo narių.

Pastaruoju metu aktyviai oponuoti valstiečių-žaliųjų sprendimams ėmė ir Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos nariai. 8 socialdemokratai nepraleidžia progos nuolat įgelti po Gintauto Palucko tapimo lyderiu atskilusiems Gedimino Kirkilo vadovaujamiems „socdarbiečiams“.

Painiausia yra „Tvarkos ir teisingumo“ bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos partijos frakcijų padėtis. Atitinkamai 7 ir 8 narius turinčios frakcijos kartais oponuoja valdantiesiems, kartais laikosi nuosaikiai, bet dažniausiai paremia svarbiausias iniciatyvas.

Iki šiol besiskelbusi dirbančia opozicijoje „Tvarkos ir teisingumo“ frakcija jau pradėjo ir derybas dėl bendradarbiavimo su „valstiečiais“. Frakcijų koalicijos sutartį planuojama pasirašyti rugsėjį. Tai sugrąžintų valdančiajai koalicijai ir aritmetinę daugumą bei sprendimo galios įvaizdį.

Lietuvos lenkų politikai Seime į tokius susitarimus žvelgia atsargiai, nors „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis ne kartą kvietė LLRA sudaryti kokį susitarimą, už paramą balsavimuose žadėjo postą Seimo valdyboje.

Tradiciškai Seimo opozicijai priklausantis Etikos ir procedūrų komisijos vadovo postas taip pat atiteko Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovei Ritai Tamašunienei, nors pastarosios vadovaujama LLRA frakcija nė nėra pasiskelbusi opozicine.

Jei rudens sesijoje bus įgyvendintas R.Karbauskio siūlymas vėl išplėsti Seimo pirmininko pavaduotojų skaičių iki septynių, o opozicijai teks tik viena konservatorės Irenos Degutienės vieta, oponuojančios pusės pozicijos dar labiau susilpnės.

Be to, opozicija neturi ir savo lyderio. Konservatorių vadovui Gabrieliui Landsbergiui nepakako palaikymo tapti oficialiu valdančiųjų oponentų vedliu, tad šie neturi papildomo savo atstovo Seimo valdyboje.

Teoriškai masyvios opozicijos jėgos praktiškai labai sudėtingai veikia Seime ir nesugeba pasipriešinti valstiečių bei jų koalicijos partnerių socdarbiečių iniciatyvoms ar svarbiausių sprendimų priėmimui.

Ar opozicija Seime iš tiesų yra silpnesnė nei diktuoja aritmetika? Kokios opozicijos galios? Ar dabartinė opozicijos situacija ir valdančiųjų požiūris į ją gresia demokratijai?

Politologas: „Liberalai neveiksnūs“

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas, žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius, profesorius Tomas Janeliūnas pastebėjo, kad realiai opozicinių frakcijų Seime yra tik viena ar dvi. Aktyvumu, pasak jos, pasižymi konservatoriai ir G.Palucko socialdemokratai.

„Liberalai, galėtų būti priskiriami opozicijai, bet jie dabar neveiksnūs nei kaip partija, nei kaip frakcija“, – pabrėžė politologas. „Jie dabar rūpinasi ne aktyvia politine veikla kaip tai darytų tipiška frakcija, o bando nuspręsti, ką jiems apskritai daryti kaip partijai, kaip politiniam dariniui“, – pridūrė jis.

T.Janeliūnas pritarė teiginiui, kad likusios frakcijos Seime savo veiksmais dažnai rodo prielankumą valstiečių-žaliųjų siūlymams.

„Kitos frakcijos gali elgtis bet kaip, nes turi trumpalaikių interesų, o ne aiškią poziciją valdančiosios daugumos atžvilgiu“, – apibendrino T.Janeliūnas.

„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos susitarimas su valdančiaisiais, politologo manymu, padėtų valstiečiams sustiprinti jausmą, kad jie kontroliuoja situaciją parlamente. Tiesa, kol kas nėra aišku, ar „tvarkiečiai“ parems valdančiuosius visais klausimais, ar tarsis tik dėl atskirų atvejų.

„Tai užtikrintų savotišką stabilumą net ir byrant valstiečių-žaliųjų frakcijai. Tokių perspektyvų, kad vieno ar kelių narių iškritimas, keltų grėsmę daugumai, nebegalėtų būti“, – apie „Tvarkos ir teisingumo“ prisijungimo išdavas kalbėjo politologas.

R.Žemaitaičio politinis išskaičiavimas

Jo teigimu, patiems „tvarkiečiams“ prisijungimas prie valdančiųjų nebūtų itin didelis pokytis. Opozicijoje jie nebuvo itin aktyvūs, neturėjo nuoseklaus oponavimo strategijos.

„Buvimas viena koja valdančiojoje daugumoje jų potencialiems rinkėjams vienodai atrodytų“, – darė išvadą T.Janeliūnas.

Aiškindamas „tvarkiečių“ motyvus politologas svarstė, kad tai trumpalaikis partijos lyderio Remigijaus Žemaitaičio interesas.

Užkulisinėje kovoje su prie partijos vairo grįžti norinčiu Rolandu Paksu šis bando parodyti esąs toks pats naudingas partneris.

„Jei R.Žemaitaitis būtų linkęs išlaikyti partiją bei frakciją savo rankose, neleisti R.Paksui sugrįžti, perimti kontrolę, tai tokiu būdu bandoma užbėgti už akių R.Pakso susiliejimui su „valstiečiais“.

Kontrolė frakcijoje būtų išsaugojama, parodant, kad ir su juo galima susitarti, kad nėra reikalo statyti ant R.Pakso“, – spėliojo T.Janeliūnas ir priduria, kad motyvacija gali tapti ir pažadėti aukštesni postai.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija iš valdančiųjų sulaukia žymiai daugiau dėmesio ir pažadų, tačiau išlaiko pragmatišką poziciją. Nei jiems naudingi siūlymai dėl partijų finansavimo modelio pakeitimo, nei svarstoma didesnė parama Pietryčių Lietuvai nesuvilioja opozicijoje esančių lenkų jungtis prie valdančiųjų.

„Jie nori išlaikyti tarsi nesuterštą vardą. Demonstruoti, kad jie neparsiduoda, neina į koaliciją dėl kažkokių primityvių dovanų, kurias gauna iš valstiečių žaliųjų“, – teigė politikos mokslų profesorius.

„Manau, kad su Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra kiek paprasčiau, nes jie neturi plačių politinių interesų, galimai konfliktinių projektų, kurie konkuruotų su valstiečių-žaliųjų pozicijomis. Vieną kartą išsprendus kelis esminius jų klausimus, jie gali būti ištikimi valdantiesiems iki pat kadencijos pabaigos“, – darė išvadą T.Janeliūnas, aiškindamas, kodėl valstiečiai taip siekia Lietuvos lenkų prielankumo.

Kritikuoja oponavimo stilių

Opozicijos lyderio pozicija, eksperto teigimu, nėra tokia svarbi ir trukdanti opozicijai konstruktyviai kritikuoti valdančiuosius.

„Man regis, kad tai formalus dalykus. Pagal Seimo statutą opozicijos lyderis turi tam tikrų privilegijų, bet praktiškai tie skirtumai nėra tokie dideli, kad dėl to būtų verta peštis. Dėl to nepasikeistų opozicijos svoris. Labiausiai lemia, kiek pati opozicija yra konsoliduota, kiek ji gali surinkti balsų, kai reikia blokuoti tam tikrus sprendimus“, – teigė VU TSPMI politologas.
Didžiausios opozicinės jėgos, konservatorių oponavimas valdantiesiems, T.Janeliūno teigimu, gana nuoseklus, tačiau primityvokas, neišradingas ir inertiškas.

„Dominuoja toks bendras ironiškas, pašaipus tonas. Kritikuojama ganėtinai vienpusiškai, bandoma žaisti emocijomis, sužadinti pasipiktinimą. Trūksta polėkio, siekio konsoliduoti tam tikrą visuomenės dalį, kuri iš tikrųjų nepritaria valstiečių-žaliųjų iniciatyvoms.

Tos konsolidacijos, tos aiškios vizijos, kuo konservatoriai galėtų būti geresni, kokias iniciatyvas galėtų teikti, kokias konkrečius socialinės ir ekonominės raidos modelius mato, aš pasigendu. Didžioji dalis energijos išeina ironiškiems, pašaipiems, trumpalaikiams reagavimams į tai, ką daro R.Karbauskis ar jo artimiausi žmonės“, – pastebėjo T.Janeliūnas.

Didžioji dalis energijos išeina ironiškiems, pašaipiems, trumpalaikiams reagavimams į tai, ką daro R.Karbauskis ar jo artimiausi žmonės, – TS-LKD veiksmus komentavo T.Janeliūnas.

Opozicijos pasipiktinimą dažnai sukelia pačių valdančiųjų požiūris į opoziciją. Opozicijos atstovų pasipiktinimas ir sarkastiškos pastabos tampa pretekstu ne tik piktiems atsakymams, bet ir spaudimui darbo parlamente metu.

Pavojaus demokratijai neįžvelgia

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kovo mėnesį netgi pareiškė, kad „demokratijos pagrindas yra taisyklė, kad mažuma klauso daugumos“. Šis principas dažnai tampa pateisinimu neklausant opozicijos balso.

Demokratijos pagrindas pagal V.Pranckietį: „Mažuma klauso daugumos, o jūs čia, ką, abejojate?“ T.Janeliūno manymu, šis principas matomas gana ryškiai. Valdantieji naudojasi progomis neklausyti mažumos balso, neieškoti kompromisų.

„Bet kai kuriais atvejais kompromisų reikia ieškoti, telkti paramą. Tai parodė klausimas dėl mokesčių reformos. Bus ir daugiau tokių atvejų, kai opozicijos visiškas ignoravimas ar net žeminimas gali kliudyti platesnės paramos paieškai“, – teigė jis.

„Vis dėlto nemanau, kad dabartinės daugumos bendravimas su opozicija skiriasi nuo kitų valdžių. Kiekviena valdžia mėgaujasi tuo, kad yra valdžia ir, kai tik yra galimybė, negaišta laiko ir neieško kompromisų su opozicija“, – pastebėjo T.Janeliūnas.

Politologas pabrėžė, kad retsykiais taikomas opozicijos žeminimas yra ydinga praktika, bet didelio pavojaus demokratijai nėra.

Tai, kad šiuo metu tokia situacija ir opozicija yra ganėtinai silpna, iš dalies yra ir opozicinių partijų kaltė.

„Galime kalbėti apie kažkokią teorinę tobulą demokratiją, kurioje ir opozicija turi savo aiškias funkcijas, dauguma ją gerbia ir panašiai… Bet tie idealūs variantai retai pasitaiko ir labai brandžiose demokratijose.

Mes nesame išskirtiniai ir bent jau baziniai demokratijos pagrindai pas mus yra stiprūs. Tai, kad šiuo metu tokia situacija ir opozicija yra ganėtinai silpna, iš dalies yra ir opozicinių partijų kaltė. Vienaip ar kitaip, jie turi daryti išvadas, ruoštis rinkimams ir patys mokytis iš tų klaidų, kurias daro dabartiniai valdantieji“, – konstatavo T.Janeliūnas.

<…>

Tai yra straipsnio ištrauka. Visą straipsnį galite rasti 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.