J. Dementavičius. Kaip sovietmečiu

Aš iš tiesų nežinau ir nemanau, kad kas nors žino, kas yra sovietmetis. Tarkim, aš turiu tik darželinuko prisiminimų atplaišų ir padriko skaitymo suformuluotą istorinę atmintį ar veikiau įsitikinimą, kad jis nebuvo vientisas. Akivaizdu, nebuvo vientisas kaip laikotarpis, nes Stalino metų represijos nėra tapatu Gorbačiovo perestroikai. Nebuvo vientisas kaip egzistencinė patirtis, nes, kai vieni dirbo Lietuvai, kiti kovojo dėl Lietuvos, treti tiesiog gyveno, ketvirti bandė išgyventi, penkti bėgo, šešti mylėjo ir džiaugėsi gyvenimu… Jie visi, įtariu, buvo tikri sovietmečio žmonės. Nesakau, kad jie visi buvo sovietizuoti, bet tai reiškia, jog tikiu, kad jie buvo patyrę sovietiškumą tiesiogiai, be tekstinių, vaizdinių ar žodinių tarpininkų, su kuriais susiduriu aš pats.

Sakau „sovietiškumą“ ir prisipažįstu, kad nė nenumanau, ką iš tiesų tai reiškia. Todėl visada įdėmiai klausausi, kai kas nors bando tai paaiškinti pateikdamas argumentą „kaip sovietmečiu“. Ir pastarieji mėnesiai mano smalsumui buvo daugiau nei vaisingi – jie buvo esmingai nuviliantys. Štai Rūtos Vanagaitės istorijoje išgirdau, kad „kaip sovietmečiu“ yra trukdyti apie istoriją pasakyti tai, ką norisi, neleisti atvirai užduoti klausimus ar teigti savo atsakymus, būti viešai ir veik visuotinai smerkiamam už savo nuomonę. Kita vertus, taip pat išgirdau, kad „kaip sovietmečiu“ yra niekinti partizanų ar bet kurios už Lietuvos valstybingumą kovojusios asmenybės atminimą, manipuliuoti faktais ir sąmoningai ar iš nežinojimo nutylėti dalykus ir taip tarnauti Maskvos interesams. Viską gal ir būtų galima suderinti, bet pirmoji nuomonė sklido iš vienos pusės, R. Vanagaitės, o antroji – iš „naujųjų Lietuvos vanagų“. Išeina, jog ir ji, ir jie tampa sovietmečio žmonėmis, tik truputį kitaip sovietizuotais. Greta šių publicistinių svarstymų, dar teko perskaityti nuomonių, kad „kaip sovietmečiu“ reiškia analizuoti ES procesus, užuot rūpinusis tautos interesais, lipdyti ideologines etiketes ir būti persekiojamam dėl savų idėjų. Greta šių publicistinių svarstymų profesorius V. Radžvilas su jam būdinga charizma pareiškė, kad 2017 metus net galima laikyti „juodžiausiais sovietmečio laikais“.

Dar prieš dešimt metų būčiau tai sugėręs kaip kempinė ir pakartojęs savo kolegoms ir draugams. O šiandien dėl to man pasidarė graudu. Netgi pikta. Graudu dėl veidmainystės. Pasako įžvelgiantieji sovietmetį šiandieną, kad lipdomos ideologinės etiketės, ir čia pat išvadina savo priešininkus (neo)marsksistais, liberalais, genderistais, mankurtais ir, žinoma, psichiniais ligoniais. Kaip tik sovietinis kalbėjimas. Kad yra persekiojami dėl savo idėjų, jie tą pastebi per nacionalinį transliuotoją ar kitą ne mažiau populiarią mediją. Jau nekalbant apie šios „persekiojimo“ žinios paskleidimą visais savo tinklais, kurių niekas nei persekioja, nei uždaro. O tuo tarpu kokia nors jiems nepatinkanti mintis susilaukia jų pačių aktyvistų įniršusio šaršalo, nesirenkant nei žodžių, nei priemonių spausti pasisakiusiojo ar sąmoningai iškreipiant jo mintis. Kaip tik sovietinė elgsena. Jie teisūs dėl vieno – ne tauta yra kalbėjimo epicentras. Bet ir ne liaudis, kaip galima būtų tikėtis iš sovietiko. Net ne žmogaus teisės. Net ne Europa. Epicentro nėra, nes tie tariamieji sovietikai tiesiog kalba apie daug ką. Nes pasaulis yra apie daug ką. Bet kritikų totalitarinė (po)sovietinė vaizduotė viską, kas neatitinka bendro įsivaizdavimo, kaip ir kas turi būti kalbama, paverčia savo prigimtiniu ir sunaikintinu priešu. Kaip tik sovietinis mąstymas.

Bet kam nepasitaiko paveidmainiauti kalbant apie svetimųjų nuodėmes ir nematant savų? Kritikuoti straipsnį visada lengviau, nei parašyti pačiam. Dėl to graudu. Bet pyktis ima dėl kitko. Priminti apie sovietmetį šiandien yra spjauti į veidą visiems, ten iš tiesų patyrusiems mirtį, kančias ar persekiojimą. Nežinau, kaip jums, bet man 2017-ųjų prilyginimas sovietmečiui yra asmeniškas pasityčiojimas. Viso labo prieš šešiasdešimt metų buvo ištremtas mano senelis ir mano prosenelė. Du senelio broliai buvo nušauti prie pat savo namo, nes „bandė pasprukti“ (suprask, tiesiog bėgo). Kareiviai į vienkiemį užklydo todėl, kad kažkas pasakė, jog čia padedama partizanams, kažkas pridėjo, kad yra buožės. Ir įvyko išbuožinimas bei apvalymas nuo nacionalistinio elemento. Sakyčiau, tipiška Lietuvos istorija, kai netenki visko, ką turi, matai savo artimųjų mirtį ir esi priverstas vykti nežinia kur. Ji brangi ir skaudi tik todėl, kad sava. Ir štai šiandien, 2017 metais, kažkam niežti pirštai išbarškinti, kad ši diena yra lygiai tokia pat.

Nepasiduoti pagundai lyginti sovietinę praeitį ir dabartinę Lietuvą yra sudėtinga. Tačiau šiame „lyginime“ glūdi dvi didelės klaidos. Pirma, tai, kas pavadinama „lyginimu“, iš tiesų yra tapatinimas. Būtų kvaila neigti, kad tiek SSRS, tiek ES yra imperinius darinius primenantys dariniai. Ir tai leidžia matyti panašių kylančių problemų, pavyzdžiui, centro ir periferijos santykių ar centralizacijos lygio. Tačiau šios problemos būdingos visoms imperinėms struktūroms ir savaime nerodo, kad jos yra tapačios. Kalbėti apie SSRS ir ES tapatumą galima tokiu pat mastu kaip apie Lietuvą ir Šiaurės Korėją – jos abi yra valstybės, bet dėl to netampa vienodos. Antra, vadinamieji selektyvūs argumentai – sovietinėje ir šiuolaikinėje Lietuvoje pasitaikantys atsitikimai yra pavadinami režimo esme. Tarkim, viešai ir nepagrįstai pakritikavus, išėmus knygą ir prekybos, ką nors atleidus, tuoj pat pareiškiama, kad taip buvo ir sovietmečiu. Ir iš tiesų, buvo. Bet buvo ne tik sovietinėje ir šiuolaikinėje Lietuvoje, bet ir „smetoninėje“ ir „ikismetoninėje“ Lietuvoje. Buvo ir Vakaruose, ir Rytuose. Visur ir visada. Kaip čia dabar, sovietiškumas iki sovietmečio ir nesovietinėje erdvėje?

Mano galva, sovietmečio praktikos dažnai nėra išskirtinai sovietinės ar komunistinės. Jos yra universalios. Skiriasi jų turinys ir aplinka. Sovietmečiu, kaip ir kokiu smetonmečiu, laisvės ribojimai dėl tariamo valstybės intereso yra valstybės įtvirtinta norma. Tai tiesiog ideologizuotos valstybės bandymas tam tikru būdu suvienodinti visuomenę. Ir jis blogis ne todėl, jog buvo sovietinis, o todėl, kad buvo brutalus prievartos veiksmas prieš asmenį. Galvoti šiam veiksmui epitetus, priskirti jam tik vienam buvusiam laikotarpiui yra blogiausia, ką galima padaryti dabartinės tikrovės atžvilgiu. Nes į ją pradedama žiūrėti naiviai, kaip į nesuteptą, baltutėlį pasaulėlį, kuriame užsiliko keli praeities rudimentai, o jų atsikračius tariamai gyvensime kaip žemiškame rojuje. Bet blogis, kaip ir gėris, neturi istorinio vardo.

Bet jei taip, galimas pagrįstas klausimas: ar šiuolaikinis liberalizmas kaip ideologija yra kitoks? Ar jis nebando padaryti to paties ir netampa sovietmečio ar smetonmečio atkartojimu? Iš principo taip, tai yra ideologija, ir liberalūs ideologai tiki, kad visuomenė būtų geresnė, jei būtų liberali, t. y. elgtųsi ir mąstytų liberaliai. Bet nuoseklus liberalizmas bijo pats savęs – visada suras argumentų prieš dominuojantį principą, net jei jis iš pradžių pristatytas kaip liberalus. Dėl to liberalizmas dažnai mėgaujasi kito buvimu, nes be jo liberalai neturėtų su kuo ir dėl ko kovoti. Jei kito nebūtų, jį reikėtų išrasti. Ir liberalas tą su malonumu ir nuolat daro. Kitaip sakant, norma yra ne nusilenkti, bet būti savimi ir sakyti tiesą, galimybė dėstyti savo mintis ir atvirai ieškoti bendraminčių. Ir būtent dėl to liberalus pasaulis, kuriame mes atsidūrėme ir kuriame gyvename, nėra sovietinis. Čia tiesiog per daug netvarkos, kurioje kartais laimi vieni, kartais kiti, o galiausiai pralaimėję pasijaučia visi. Bet dienos pabaigoje tiek vieni, tiek kiti eina gulti, kad vėl pradėtų savo asmeninę kovą. Tas galėjimas nebijoti atsigulti žinant, jog atsikelsi ir vėl galėsi nesutikti, sakyčiau, yra šiokia tokia, kad ir netobula, pergalė, palyginti su sovietiniu prievartiniu išganymu.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt