Jokimas Tamulionis. Ar keisis Vilniaus ir Briuselio santykiai po Prezidento rinkimų?

Vis dažniau pasigirsta kalbos, jog kadenciją baigianti Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau artimiausiu metu užims aukštą poziciją Europos Sąjungos institucijose. Netikėta? Veikiausiai ne. Tai buvo dešimtmetį užtrukęs medaus mėnuo tarp Vilniaus ir Briuselio. Į Daukanto aikštę tikrai ateis naujas valstybės vadovas. Ko iš jo galime tikėtis?

    Visi trys pagrindiniai kandidatai (G. Nausėda, I. Šimonytė bei S. Skvernelis) jau dalyvavo RESC (Rytų Europos Studijų Centras) vykusiuose jų užsienio politikos programų pristatymuose. Trumpai pristatant jų pozicijas verta išskirti keletą aspektų. Pavyzdžiui, Gitanas Nausėda nėra gilesnės Europos integracijos šalininkas bei palaiko regionalizmą. Jis teigia, jog „esu už Europos Sąjungą kaip konfederaciją. Lietuvai reikėtų pasisakyti prieš veto teisės panaikinimą sprendžiant mokesčių politikos klausimus“, taip pat sakė, kad „Baltijos (ir Šiaurės šalių) šalių formatas yra svarbus, ir galbūt atsirastų galimybė išplėsti jį dar vienu nariu – Jungtine Karalyste, ypač kai „Brexit’as“ taps realybe.“ I. Šimonytė siūlo tęsti esamą užsienio politiką, nes tai yra Lietuvos sėkmės garantas: „mažai šaliai visada yra lengviau apsiginti savo interesus tada, kada taisyklės yra labai aiškios ir kada yra galimybės veikti per tam tikras koalicijas taip sustiprinant savo balsą. Mūsų koalicijos visada iki šiol buvo vertybinės – turiu mintyje NATO, ES, EBPO.“ Skeptiškiausią poziciją ES atžvilgiu turi S. Skvernelis, kuris pasisakė prieš gilesnę Europos Sąjungos integraciją, taip pat prieš bendrų Europos pajėgų kūrimą: „Neturėtume pereiti į unitarinės valstybės modelį deleguojant vis daugiau kompetencijų ES institucijoms. Neturėtume sutikti su atskiro viceprezidento, atsakingo už finansus, skyrimu. Nematau prasmės kurti vieningą pasienio tarnybą, kada „Frontex“ rėmuose mūsų tarnybos veikia efektyviai“.

    Apžvelgus apklausų lyderių mintis, galima daryti tam tikras išvadas. Skeptiškiausias Europos Sąjungos atžvilgiu yra dabartinis šalies Premjeras. Tikėtina, kad jam tapus Prezidentu, Lietuvos pozicija artėtų link Višegrado grupės (ypatingai Lenkijos ir Vengrijos) bei stiprėtų santykiai su JAV. Gitano Nausėdos pozicijose galima įžvelgti pragmatiškumo. Esant reikalui turime būti su Europos Sąjunga, tačiau neturime pamiršti savo regiono bei JAV. Ingridos Šimonytės pergalės atveju, daug kas nepasikeistų nuo nūdienos, nes ji siektų išlaikyti dabartinį Dalios Grybauskaitės kursą bei stengtųsi judėti viena kryptimi su Vakarų Europos lyderiais (Macron, Merkel ir kt.). 

Naujausi apklausų rezultatai rodo, jog yra didžiausia tikimybė, kad šiais metais Prezidento rinkimuose vyks antrasis turas, kuriame pergalę švęs Gitanas Nausėda. Tarp trijų favoritų žinomo Lietuvos ekonomisto pozicija yra labiausiai linkusi į konsensusą. Nei proeuropietiška, nei proamerikietiška. Pragmatiška. Būtent tokio požiūrio reikia dabartinei Lietuvai. Tam yra kelios priežastys. Pirma, 2020 metais Lietuvai baigsis struktūrinių fondų lėšos. Vadinasi, iš paramos gavėjų, staiga virsime paramos teikėjais. Ar esame tam pasiruošę? Manau, kad ne. Nors mūsų BVP vienam gyventojui (pagrindinis ekonomikos pažangumo rodiklis) sparčiai auga ir lėtai, tačiau užtikrintai mes vejamės Europos Sąjungos vidurkį, bet po įstojimo į ES susidūrėme su kitomis problemomis. Tai augantis skurdas, pajamų nelygybė, vidurinės klasės nykimas, dėl senėjančios visuomenės didėjančios išlaidos socialinei apsaugai. Šios problemos yra gilios, todėl naujas šalies Prezidentas turėtų pragmatiškai pažiūrėti į Lietuvos, kaip paramos teikėjos, vaidmenį ateinančius penkerius metus. Antra, didėjanti skirtis tarp JAV ir Vokietijos gynybos politikos didina grėsmę išnykti svarbiausiam mūsų gynybos garantui – NATO. Griūties atveju mums privalu išlaikyti glaudesnį ryšį su JAV dėl mūsų pačių sienų saugumo. Taip yra todėl, jog būtent ši valstybė skiria daug dėmesio kariniams reikalams. Europoje vos penkios NATO valstybės (Graikija, Estija, Lenkija, Rumunija ir Jungtinė Karalystė) 2017 metų duomenimis skyrė 2 procentus nuo BVP krašto apsaugai. O iš viso net 71,7% visų NATO skiriamų pinigų krašto apsaugai yra funduojama iš JAV. Vadinasi, visuomenėje paplitęs teiginys, jog „kuo daugiau Amerikos Lietuvoje, tuo geriau mums“ yra iš esmės teisingas. Tai yra mūsų saugumo garantas.

    Taigi, dėl šių dviejų priežasčių G. Nausėdos pozicijos Vilniaus ir Briuselio bendradarbiavimo klausimais yra naudingiausios Lietuvai. Laviruoti tarp ES ir JAV, stengiantis ieškoti daugiausiai naudos sau, tokiai mažai valstybei kaip Lietuva, yra tiesiog gyvybiškai svarbu. Tiesa, nors G. Nausėdos pozicijos, ieškant pragmatinio požiūrio, mano nuomone yra tinkamiausios dabartinei Lietuvos užsienio politikai, tačiau akivaizdu, jog bet kuriuo atveju šalies laikysena užsienio politikos klausimais truputį keisis. Tiek S. Skvernelio proamerikietiška, tiek I. Šimonytės proeuropietiška pozicijos yra dalinai pragmatiškos ir nėra akivaizdžiai palankios vien tik ES, kaip buvo pastarąjį dešimtmetį. „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“ gegužės 26 dieną įvyks ir Lietuvoje. Jau tikrai žinome, kad bus naujas karalius. Ir truputį kitoks, nei buvo iki šiol.

Straipsnių serija, parengta pasirenkamojo bakalauro programos dalyko „Šiuolaikiniai ES iššūkiai“ studentų