Justina Žutautaitė. Mažesnė ES parama – ne problema, o priminimas jos nešvaistyti

Ateityje Lietuvai bus prisuktas ES fondų pinigų kranelis, didės nacionalinių lėšų indėlio reikalavimai. Daug kam tai kelia nerimą, kai iš tiesų reikėtų rūpintis ne sumažėjusiu lėšų kiekiu, o jų investavimo efektyvumu. Didžiausias iššūkis – nustoti į ES paramą žiūrėti kaip į labdarą.

Šiuo metu kuriamas būsimas 2021-2027 m. ES biudžetas – maždaug pusė jo atiteks Europos struktūriniams ir investiciniams fondams. Tai ypač aktualu Lietuvai, kuriai skiriama ES fondų parama sumažės maždaug ketvirtadaliu, lyginant su dabartiniu 2014-2020 m. finansavimo periodu. Tiesa, ES investicijų mažėjimo priežastis skamba ne taip ir liūdnai – Lietuvos ekonomika auga ir, Europos Komisijos nuomone, yra pasirengusi didesniam savarankiškumui. Mat stojant į ES, Lietuvos BVP vienam gyventojui nesiekė nei pusės ES vidurkio, o 2017 m. šis rodiklis pakilo iki 78 proc. Neverta ginčytis, kad prie šio rezultato didele dalimi prisidėjo ES parama, kurios investicinius prioritetus nusistatė pati Lietuva. Vis dėlto, tebeegzistuoja daug sisteminių problemų, kurias Lietuva bus priversta spręsti mažėjant finansavimui.

Kaip teigiama 2019 m. ES fondų veiksmų programos vertinimo ataskaitoje, ES investicijų poreikis priklauso ne tik nuo lėšų paskirstymo ir finansavimo dydžio, bet ir nuo investavimo efektyvumo bei sukurtų rezultatų tęstinumo užtikrinimo. Vis dėlto, „įsisavinimo“ logika tebėra gajus ES fondų investicijų veiksmų programos įgyvendinimo orientyras. Žemiau pateiksiu tik keletą pavyzdžių, iliustruojančių nepakankamai efektyvų ir sisteminių pokyčių nežadantį investicijų planavimą.

Ekonomikos ir inovacijų ministerija administruoja dalį priemonių, skirtų smulkaus ir vidutinio verslo konkurencingumo skatinimui, taip pat – verslo ir mokslo institucijų bendradarbiavimui. Daugumos šių instrumentų tipas – negrąžinamosios subsidijos paraiškų reikalavimus atitinkantiems projektams. Dažna problema, su kuria susiduria įmonės, pildančios paraiškas – perteklinė biurokratija. Daugybė įmonių visaip suka galvas, kaip įtilpti į savotišką Prokrusto lovą – nelanksčius projektų finansavimo sąlygų rėmus. Neretai tenka samdyti brangiai atsieinančius konsultantus, kurie padeda paraiškas apipinti vertintojus tenkinančiomis formuluotėmis ir išmano kitokias eiliniam verslininkui neįkandamas subtilybes. Įmonės, negalinčios padengti tokių didelių administravimo kaštų, dažnai negauna finansavimo arba net nesikreipia dėl paramos gavimo, nors ir turi gerą verslo idėją. Taigi, liekame prie užburto rato – paramą plėtrai ar naujų produktų vystymui gauna „įprasti įtariamieji“, tai yra tos įmonės, kurios jau turi didesnius resursus arba yra patyrusios pildant paraiškas.

Subsidijų priemonės tarp verslininkų išlieka itin paklausios. Žinoma, o kam praleisti progą padengti dalį išlaidų? Lietuva noriai dalina subsidijas, nors dalis įmonių galėtų savo veiklą finansuoti ir pačios. Atsiranda vadinamasis privačių lėšų išstūmimo efektas – 2017 m. atliktoje apklausoje tik 12,5% pagal vieną stambiausių priemonių „Intelektas. Bendri mokslo-verslo projektai“ finansavimą gavusių įmonių teigė, kad be ES finansavimo būtų visai neįgyvendinusios projekto.

Priklausomybę nuo subsidijų bei bandymus „pritempinėti“ projektinę veiklą prie nelanksčių finansavimo sąlygų galėtų sumažinti finansinės priemonės (dalinis paskolų palūkanų finansavimas, mokestinės lengvatos, rizikos kapitalo fondų prieinamumas), tačiau tai kol kas įgyvendinama daug mažesne apimtimi nei, pavyzdžiui, Estijoje ar Airijoje.

Dar viena bėda – struktūrinių fondų lėšomis finansuojamos einamosios veiklos, o ne struktūriniai (kaip suponuoja pats fondų pavadinimas) pokyčiai. Itin daug investuojama į infrastruktūrą, nors neaišku, ar ateityje ji bus panaudota. Pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų skatinimui skirtomis lėšomis  (4 mln. Eur) finansuojamas lietaus nuotekų tinklų įrengimas Kauno LEZ. Ne tik lietaus nuotekų sistemos, bet ir modernios mokslinės įrangos nupirkimas savaime negarantuoja, kad kažkas jomis naudosis ir bus pasirengę diegti inovacijas. Ateityje greitai nuvertėjančios įrangos išlaikymas ir atnaujinimas gali tapti didele našta tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje.

Panašias išvadas pateikė ir valstybės kontrolė, ypač blogai įvertinusi Lietuvos mėginimus pritraukti užsienio investicijas regionuose. Kuriamos darbo vietos – laikinos, o esminiu tikslu skirstant Europos regioninės plėtros fondo lėšas dažnai tampa aplinkos gražinimas. Iliustracijai – pagal Vidaus reikalų ministerijos administruojamą priemonę 9,1 mln. Eur buvo skirta pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūrai, jungiančiai Alytaus piliakalnį su Kurorto ir Miško parkais. Nors jau seniai buvo rekomenduota numatyti daugiau lėšų nenaudojamų pramoninių teritorijų pritaikymui verslui, ir toliau dominuoja regiono patrauklumo gyventojams, o ne įmonėms, didinimas. Vargu, ar suoliukų statymą ir medelių sodinimą galima pavadinti struktūriniais pokyčiais didinant regionų ekonominę ir socialinę sanglaudą. Žinoma, aplinkos patrauklumas yra svarbus, tačiau tai turėtų būti finansuojama savivaldybių ar nacionalinio biudžeto lėšomis.

Vienas dažniausių „lėšų įsisavinimo“ požiūrio argumentų – ES parama naudojama tam, ko kitu atveju nepavyktų finansuoti. Manoma, kad kuo didesnis bus finansavimas, tuo daugiau valstybės poreikių pavyks patenkinti. Tačiau būtent tai dažnai sudaro prielaidas skirti lėšas menką potencialą turinčioms priemonėms ir projektams. Kalbant paprastai – su pinigais, kuriuos sunkiai uždirbi savo rankomis, elgiesi labiau apgalvotai, negu su tais, kuriuos kažkas padovanojo. Taigi, būtinybė didinti nacionalinių lėšų indėlį ateityje turėtų paskatinti atsakingas Lietuvos institucijas planuoti tokius instrumentus, kurie nebūtų tik „pliusiuko“ užsidėjimas už įvykdytą veiklą, bet ir kurtų realią pridėtinę vertę.