Justinas Dementavičius. Karbauskis meluoja

Karbauskis meluoja. Žinoma, nėra naujiena, kad jis žada vienaip (chrestomatinis traukimasis iš LVŽS frakcijos seniūno ir Seimo Kultūros komiteto pirmininko pareigų) ir elgiasi kitaip (tas pats chrestomatinis nepasitraukimas), bet, tiesą sakant, tai visai nesvarbu. Jis – šaškininkas, gali apsigalvoti pasikeitus aplinkybėms.

Dėl to jo Seimo nario mandato pasilikimas ar atsisakymas bus toks pats išskaičiavimas, ir bet kuriuo atveju valdančioji dauguma praloš: jei pasiliks, jis bet kada ateityje iki graudulio galės traukti šią kortą kaip šantažo priemonę; jei išeis, užsiims tuo, kuo užsiėmė Viktoras Uspaskich prieš šiuos Seimo rinkimus dar iki rinkimų kampanijos pradžios – važinės po Lietuvos regionus ir burnos ant jį išmetusios sistemos bei reklamuos vienintelę alternatyvą – LVŽS.

Sakytume, normalus politinis procesas, jei ne pirmųjų savaičių įtampos Seime, už kuriuos, manau, be Čmilytės-Nielsen nepatyrimo, atsakingas ir Karbauskio bei jo pritarėjų melas. Melas pasakojant visuomenei pasakaitę apie kažkokią mistišką dešimtmečių visų dvylikos Seimų tradiciją, kad didžiausios opozicinės partijos siūlytas atstovas būdavo patvirtinamas Seimo pirmininko pavaduotoju. Dėl jo, net ir tarpukariu (priminsiu, kad dvylika Seimų apima ir tarpukarį, taip pat ir iš esmės nedemokratišką IV Seimą, kuriame apie opozicijos teises apskritai nėra ko kalbėti) būdavo balsuojama slaptai. Gerbiant kiekvieno Seimo nario nevaržomą apsisprendimo teisę, visada galima laukti, kad bandymas vienašališkai primesti sprendimus Seimui gali baigtis šnipštu.

Juolab kad Seimo statutas nenumato, jog pirmininkų pavaduotojais apskritai būtų opozicijos nariai. Tai nėra dešimtmečius veikianti neformali tradicija. Pavyzdžiui, verta prisiminti, kad neilgoje Antrosios Lietuvos Respublikos parlamentarizmo istorijoje tokių pavyzdžių buvo – 1992–1996 m. Seimo kadencijoje, kurioje dominavo LDDP, Seimo pirmininko pavaduotoju buvo Egidijus Bičkauskas, centristas, kurio atstovaujama partija net neturėjo atskiros Seimo frakcijos.

Panašiai atsitiko gūdžiais 2000 m. buriant trumpai gyvavusią Naujosios politikos koaliciją, kurioje prie margo būrio liberalų, centristų ir socialliberalų prisijungė ir Lietuvos valstiečių partija bei jos tuometinis lyderis Ramūnas Karbauskis. Tuomet kalbėta, kad prie liberalios, valstiečiams nepalankios, koalicijos prisijungta tik dėl posto, nors pats Karbauskis dievagojosi, kad taip bus geriau ginami valstiečių interesai. Kad ir kaip ten buvo, pirmąją Seimo posėdžio dieną buvo išrinkti du pirmininko pavaduotojai – Gintaras Steponavičius ir Ramūnas Karbauskis, abu koalicijos partneriai (vėliau prie jų prilipdytas ir kitas koalicininkas – Artūras Skardžius; senos meilės nerūdija).

Jei gerbiamas Karbauskis primiršo šį faktą, tai jis tikrai bus primiršęs ir šią jo paties išsakytą mintį: „Lygiai taip pat renkasi savo pavaduotojus Seimo pirmininkas. Tai jo prioritetas ir jo apsisprendimas. Aš nieko negalėčiau padaryti, jeigu Seimo pirmininkas manęs nepasiūlytų. Kiekvienas iš čia esančių netaptų Seimo pirmininko pavaduotoju, jeigu Seimo pirmininkas nepasiūlytų. Aš negaliu diskutuoti, kodėl Seimo pirmininkas tai daro. Tai jo asmeninis pasirinkimas.“

Bet taip, šiandien iš principo jis teisus – turėti opozicijos atstovų Seimo valdyboje ir kaip pirmininko pavaduotojus yra demokratijos kokybės ženklas. Bet LVŽS mėgsta pabaksnoti į Irenos Degutienės asmenį, kuri buvo išrinkta Seimo pirmininko pavaduotoja 2016 metais. Juolab kad kurį laiką (iki liūdnai pagarsėjusio liberalo Jono Liesio paskyrimo, kurį iš esmės parinko pati LVŽS) ji buvo vienintelė mažumos atstovė tarp pirmininko pavaduotojų. Verta prisiminti, kad tuo metu formali koalicinė sutartis tarp LVŽS ir LSDP sudaryta dar nebuvo. Todėl net pirmojo posėdžio dieną „žaliavalstiečiai“, spėčiau, siekdami sustiprinti savo derybinę poziciją, kalbėjo apie plačią koaliciją, kurioje galėtų dalyvauti ir konservatoriai. Bet tai interpretacija ir tik interpretacija.

Realybė, lyginant aną ir šią daugumą, yra tokia: ši pirmosiomis dienomis Seimo mažumos atstovams suteikė dvi vietas, o ana – tik vieną. Ir čia svarbu suprasti tai, kas seimūnų diskusijose išsprūsta iš dėmesio – „didžiausia opozicinė frakcija“ nėra jokia statute numatyta idėja. Todėl net jei LVŽS nariai teisingai pastebi, kad pavaduotojais turėtų būti „ne mažiau kaip du Seimo opozicijos atstovai“, jie nutyli tai, kad Statutas nenurodo kokiai opozicijos frakcijai ar frakcijoms jie turi priklausyti, neužkerta galimybės Seimo pirmininkui siūlyti savus kandidatus ir, galiausiai, neįpareigoja kitų Seimo narių balsuoti už ar prieš „didžiausios opozicinės koalicijos“ įsiūlytą ar bet kokį kitą Seimo pirmininko pasirinktą kandidatą. Kitaip sakant, jokio skirtumo, ar frakcija didelė ar maža, jos visos gali pasiūlyti tinkamą kandidatą į pavaduotojus. Ir, akivaizdu, LVŽS tokį turėjo – tai Seime gerbiama Rima Baškienė. Aušrinė Norkienė gal ir nėra blogas žmogus, tiesiog nei apie ją kas nors ką nors gero žino, nei ji turi tiek patirties, kad padėtų naujai ir mažai patyrusiai Seimo pirmininkei kokybiškai organizuoti Seimo darbą. Būtent tai, bet ne siekis geriau atstovauti savo frakcijos interesams, turėtų būti svarbiausia kiekvieno Seimo valdybos nario užduotis.

Bet, viena vertus, bala nematė – tai tik eilinis pirmininkas, kuris po dvidešimties metų nebus niekam įdomus, tai tik eilinis melas, siekiant patirštinti ar tiesiog kylantis iš nežinojimo, kurio iš politikų truputį tikimės. Bet, bijau, šie iškraipymai greitai neužsimirš ir toliau bus skleidžiami visuose Karbauskio susitikimuose su žmonėmis.

Rinkimai baigėsi, ir Karbauskis turi laiko ruoštis kitiems rinkimams. Ir jau pirmoji savaitė leidžia užčiuopti svarbiausius akcentus, kuriuos norima įskiepyti rinkėjams į galvas. Tai „pasityčiojimo“ idėja. Iš LVŽS, mat, pasityčiojo – valdančioji dauguma, darbiečiai, socdemai, žinoma, pasityčios Konstitucinis Teismas, nepriėmęs keisto paklausimo apie „teisių pažeidimus“, ir dabar aš irgi, greičiausiai, tyčiojuosi. Jei galima, priminsiu: patyčios yra darbai ir žodžiais, kuriais siekiama pažeminti. Bet jei kiekviena kritika, kiekvienas nesutikimas, kiekvienas savo valios primetimas pradedamas laikyti „pažeminimu“, LVŽS visus ketverius metus nedarė nieko – tik tyčiojosi. Ir bet koks valdančiųjų sprendimas ateityje bus toliau vadinamas „patyčiomis“.

Tiesą sakant, ji tai savotiškai pripažįsta. Juk nevadintų viso to, kas daroma, „kerštu“. O kerštaujama paprastai už skriaudas. Skirtingai nei Karbauskis, nežinau, kas yra dabartinės koalicinės valdžios žmonių širdyse. Gal yra tokių, kur rastume ir keršto. Bet jei ko išmokau iš Čmilytės-Nielsen pokalbių apie šachmatus jutubėje su savo priešininkėmis, tai yra jos bandymai nuoširdžiai padėti kitam tapti geresniu žaidėju.

Asmeniškai man toks santykis su priešininku kur kas simpatiškesnis nei partija, kurios noras tik sutriuškinti. Kol kas atrodo, kad Karbauskis gyvena kitame pasaulyje, kuriame priešininko sunaikinimas yra vienintelė galima partijos baigtis. Ir viskas, kas bus daroma, bus matoma tik kaip „kerštas“.

Bet labiausiai mane gąsdina bandymas įsukti „šunaujos“ idėją. Šunauja, Karbauskio tikinimu, LVŽS rinkėjus laiko konservatoriai. Prisipažinsiu, visko suskaityti nespėju, bet šios idėjos iš partijos atstovų lūpų negirdėjau. Manau, kad dauguma jaunųjų liberalų apskritai tokio žodžio nėra vartoję. Bet kol kas apie tai daug girdėjau iš kelių LVŽS narių lūpų. Tad verta užfiksuoti – šunaujos idėją iškelia ir populiarina Karbauskis, ja vadindamas savo rinkėjus ir sakydamas, kad tai yra konservatorių įsitikinimas. Panašu, kad ja bandoma pakeisti pasenusią ir švelnią „runkelių“ metaforą, beje, irgi išdaugintą pačių antikonservatorių.

Jų abiejų tikslas yra tas pats – supriešinti, skatinti neapykantą visiems „nevalstiečiams“. Tad ruoškimės – pirmoji savaitė yra tik pirmoji dozė. Nors… yra gi LVŽS ir nemeluojančių ir ne burnojančių žmonių? Ar ne?

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.