Justinas Lingevičius. Ar dronai – robotai žudikai?

Praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose neabejotinai dominavo viena tema – lietuviai, kitų šalių piliečiai rinko arba, anot organizatorių, metėsi 5 mln. eurų turkiškam dronui „Bayraktar“, skirtam Ukrainos karinėms pajėgoms.

Veiksmas beprecedentis tiek dėl pasiekto rezultato greičio, tiek dėl tarptautinę žiniasklaidą masinančio kiek netikėto visuomenės įsitraukimo į griežtai kontroliuojamą, be to, išskirtinai vyriausybių kompetencijos sritį – ginklų prekybą.

Apskritai Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė iš visuomenės kylančią lyderystę ir principingumą – net ir šio visuotinio susimetimo atveju „Facebooke“ žmonės dalijosi, kad nors ir laiko save pacifistais, vis vien prisideda prie kovinės ginkluotės pirkimo dėl bendro tikslo.

Visgi karinės pagalbos Ukrainai ir mūsų diskusijos dėl naujų įsigijimų (KAM paskelbė svarstanti turkiškus „Bayraktar“ pirkti ir mums) kontekste iškyla svarbus klausimas – ką ir kiek žinome apie dronus, koks jų vaidmuo?

Ar dronai yra autonominiai robotai žudikai?

Taigi tai galima mokėti kaina, ypač demokratijoms, kur karių siuntimas ir rizika dėl gyvybių yra itin jautrus politinės atskaitomybės klausimas. Todėl dronai tapo tokia svarbia Jungtinių Amerikos Valstijų antiteroristinės programos Vidurio Rytuose dalimi, leidžiančia išvengti jautrių boots on the ground sprendimų.

Vis dėlto dronai, nors jų galimybės tobulėja, nėra visiškai autonominiai, pavyzdžiui, galintys patys nuspręsti dėl pasirenkamų taikinių ir puolimo. Žmogaus kontrolė ir sprendimas, kad ir nuotoliu, tebeišlieka lemiantys pasirinkimus ir gali būti priimami arba keičiami realiu laiku. Todėl kol kas anksti kalbėti apie dronus kaip savarankiškus ar net kokią nors poziciją užimančius robotus žudikus, nors jų pajėgumai bei pritaikymas sparčiai keičiasi.

Vienas įdomesnių tokio tobulėjimo pavyzdžių – dronai kamikadzės. Teigiama, kad jie gali būti paleisti į orą be konkretaus taikinio nurodymo ir kurį laiką sklandyti, kol nuotoliniame valdymo centre esantys operatoriai nurodo identifikuotą taikinį. Tuomet toks dronas atakuoja susisprogdindamas.

Neseniai pranešta, kad tokie „ką tik nuo lentynos“ taktiniai amerikietiški dronai kamikadzės „Switchblade“ ir „Phoenic Ghost“ perduoti ukrainiečių karinėms pajėgoms kaip pagrindinio karinės paramos paketo dalis. Ukrainiečiai, beje, neseniai paskelbė video, kuriame iš paties drono rodoma, kaip vienas „Switchblade“ suranda rusišką tanką, pasižymi, nusitaiko ir skrenda tiesiai į jį. Kas po to – istorija.

Ar dronai keičia karą?

Nors apie dronus ir ypač amerikiečių operacijas girdime jau kurį laiką, tačiau jų, beje, Lietuvoje taip išpopuliarėjusių „Bayraktarų“ panaudojimas kare labiausiai siejamas su 2020 m. rudenį atsinaujinusiu Kalnų Karabacho karu. Analitikų teigimu, būtent šie dronai „Bayraktar“ Azerbaidžanui padėjo sukurti pranašumą naikinant armėnų strateginę infrastruktūrą ir taip priversti armėnus sutikti su azerų teritorine kontrole minėtame regione.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste tie patys „Bayraktar“ ar sąjungininkų suteikti dronai, panašu, taip pat prisideda prie pranašumo kūrimo. Rusijai nepavykus visiškai perimti Ukrainos oro erdvės kontrolės, dronai tapo viena iš Ukrainos karinių pajėgų naudojamų priemonių tiek surasti, stebėti Rusijos ginkluotę, tiek ją atakuoti.

Nors turimas dronų skaičius ir ribotas, trūksta patvirtintos informacijos, kiek rusams iš tiesų pavyko jų numušti, šiandien „Bayraktar“ tapo savotišku ukrainiečių atsparumo ir inovatyvumo šioje kovoje sinonimu. Todėl Ukrainoje lyg ir dar kartą patvirtinama dronų sėkmės istorija ir pritaikymas taps svarbia pamoka gynybą stiprinančioms ir naujas karines technologijas perkančioms valstybėms.

Vis dėlto nevertėtų pervertinti dronų vaidmens, keičiant patį karo pobūdį ar kariavimo būdus. Tiek Kalnų Karabacho, tiek Rusijos agresijos Ukrainoje atvejais matome, kad naudojama sunkioji ginkluotė, naikinama infrastruktūra ir siekiama perimti teritorinę kontrolę. Todėl naujoje kariavimo eroje dronai svarbesni kaip naujo technologinio proveržio, žyminčio greitį, lankstumą, mažesnius finansinius ir karių netekties kaštus, tendencija nei automatizuotų mašinų ir robotų žudikų susidūrimas. Todėl šiandien, net ir turint didelį kiekybinį pranašumą, tik dronais karo laimėti tikriausiai nepavyks, nors jie ir tampa karą įgalinančiomis technologijomis.

Kita svarbi įtaka – dronų panaudojimas, vaizdai ir įrašai tampa ir informacinio karo dalimi. Su dronais susijusia vaizdo medžiaga dalinosi Azerbaidžanas, dabar įvairias su dronais susijusias strateginės komunikacijos žinutes ar ta pačia drono kamikadzės ataka prieš rusų tanką dalijasi Ukraina. Vien ko verta istorija apie ukrainietę, numušusią rusišką droną su marinuotų pomidorų stiklainiu.

Todėl net iš lietuvių drono „Bayraktar“ akcijos matome, kaip technologijos, net ir karinės, naikinančios ir, priklausomai nuo jų valdytojų pasirinkimo, galinčios žudyti, tampa nauju hype ­­kuriant ne tik strateginį, bet ir komunikacinį pranašumą. Visgi, kaip „Facebooke“ rašė VU TSPMI dėstytojas doc. dr. Deividas Šlekys, svarbu, kad šis pirkimo entuziazmas netaptų perteklinis.

Etiniai iššūkiai

Nepaisant technologinės pažangos ir naujų galimybių žavesio, svarbu nepamiršti, kad jų naudojimas vis dar tiesiogiai priklauso nuo to, kieno rankose jos yra ir kokiems tikslams naudojamos. Dėl vis labiau automatizuotų karinių sistemų, reikalaujančių minėtų mažesnių finansinių ir žmogiškųjų kaštų, kyla naujos ginklavimosi bangos ir keliami klausimai dėl nuotoliu naudojamų priemonių. Anot žiniasklaidos, jau kelis kartus minėti dronai „Bayraktar“ Turkijos panaudoti atakuojant kurdų mažumą tiek šalies viduje, tiek už jos ribų.

Pastaraisiais metais garsiau kalbama ir apie išaugusius su dronų atakomis siejamus civilių aukų skaičius. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje the „New York Times“, remdamasis naujai deklasifikuota informacija, paskelbė tyrimą, atskleidžiantį, kad per Artimuosiuose Rytuose vykdytas amerikiečių dronų atakas nuo 2002 m. žuvo daugiau nei 2000 civilių. Reaguodami į tokią informaciją, 11 senatorių ir 39 Kongreso nariai kreipėsi į Prezidentą Bideną su prašymu peržiūrėti Jungtinių Amerikos Valstijų antiterorizmo politiką ir konkrečiai dronų panaudojimą.

Tai ir bendresnės automatizuotų technologijų dilemos – jų gebėjimas tiksliai atpažinti asmenis, išvengti diskriminacijos bei šališkumo problemų, pirmiausia susijusių su lyčių, rasės ar etninių grupių identifikavimu. Pavyzdžiui, 2010 m. Afganistane Uruzgano provincijoje vykdytos dronų atakos stenogramos parodė, kad dronus nuotoliu valdžiusiems ir sprendimus priėmusiems kariams iš gaunamų vaizdų buvo sunku nuspręsti, ar nusitaikyta į besimaskuojančius teroristus, ar į civilius. Po atakos paaiškėjo, kad visgi žuvo su terorizmu nieko bendro neturėję civiliai, įskaitant moteris ir vaikus.

Taigi nors Ukrainos gynybos atveju situacija atrodo gerokai paprastesnė – dronų padedama naikinama aiškiai identifikuota, svetimą teritoriją puolanti priešo karinė technika bei infrastruktūra – dronų naudojimas, nepaisant kylančio hype, reikalauja ir minėtų dilemų bei klaidų įvertinimo.

Apskritai, panašu, kad pats automatizuotos ir savarankiškėjančios technologijos santykis su žmogumi, kaip vis dar pagrindiniu sprendimų priėmėju, vertas akylesnio dėmesio. Jeigu net ir karo lauke priimame sprendimus, vadovaudamiesi technologijų fiksuojama ir apdorojama informacija, ar tikrai kontroliuojame patį sprendimą?

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.