Justinas Lingevičius. Kas prašė taikdario?

Audra tviterio diplomatiniuose ratuose. Turtingiausiu pasaulio žmogumi įvardijamas „Tesla“ ir „SpaceX“ įkūrėjas Elonas Muskas savo paskyroje pasiūlė visiškai su oficialiomis Kyjivo ir palaikančių partnerių linijomis prasilenkiantį Ukrainos ir Rusijos taikos planą: perorganizuoti rinkimus Rusijos aneksuotose teritorijose su Jungtinių Tautų priežiūra, pripažinti Krymą Rusijos dalimi lyg iki 1783 m., užtikrinti vandens tiekimą Krymui ir Ukrainą paversti neutralia.

Dar pridėjo trumpą apklausėlę: taip arba ne. Ir pridūrė, kad viskas tik dėl greitesnės karo pabaigos su mažiau aukų. Lyg ir neturėtų stebinti jau savarankišku žanru socialiniuose tinkluose tampantis nuomonės pristatymas, po kurio garsiems verslo, politikos ar viešo gyvenimo vardams vėliau tenka siųsti paaiškinamuosius komentarus ar atsiprašymus. Atrodytų, kad būtų galima šiam žanrui priskirti ir šį atvejį.

Tačiau jį gerokai kitokį daro net ne E. Musko figūra ir su realybe prasilenkiantis situacijos suvokimas (kas tikisi sąžiningų ir skaidrių balsavimų okupuotose teritorijose?), bet tai, kokią reakciją šis „tweetas“ sukėlė.

Dar tą patį vakarą tviteris užsipildė tokį pasiūlymą smerkiančiais komentarais, ironija ir klausimais tiek iš įtakingų politikos veikėjų ar diplomatų, tiek Ukrainą palaikančių akademikų ir pilietinės visuomenės aktyvistų. Pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis reaguodamas pasiūlė savo apklausą: kuris E. Muskas patinka labiau – palaikantis Ukrainą ar palaikantis Rusiją?

Ukrainos ambasadorius Vokietijoje apskritai nesirinko žodžių ir pasiūlė – mandagiau verčiant – atšokti. Netruko sureaguoti ir Lietuvos vadovai, skirtingai ironizuodami ir netiesiogiai pasmerkdami tokį E. Musko pareiškimą. Taigi pasiūlytas planas teigiamai priimtas tik Rusijos propagandos, bet Ukrainos viršūnių ir jų partnerių audringa reakcija parodė pasimetimą. Kokie tikrieji to motyvai? Kieno pusėje stovima?

Dar vasarą Vakarų žiniasklaida rašė, kokią teigiamą įtaką ukrainiečiams fronte suteikė E. Musko įmonės „SpaceX“ kuriami „Starlink“ palydovai. Nepaisant rusų pastangų atkirsti komunikacijų liniją ir interneto ryšį, „Starlink“ padėjo jį išsaugoti ir taip leisti tiek Ukrainos vadovybei bendrauti su pasauliu, tiek fronte esantiems kariams palaikyti ryšį su artimaisiais ar štabais. „Starlink“ ir nepertraukiamas interneto ryšys buvo ir išlieka būtina sąlyga jau pagarsėjusioms ukrainiečių dronų operacijoms ir atakoms.

„Kyiv Independent“ dar liepą rašė, kad už suteiktą infrastruktūrą ir jos kuriamą pranašumą kariai garsųjį verslininką pusiau juokais net vadina šventuoju Elonu. Tiesiogiai su kariniu pritaikymu nesusijusios aukštosios technologijos tapo svarbia labai praktine tiek fronto, tiek apskritai Ukrainos išgyvenimo dalimi.

Svarbios ne tik technologijos, bet ir susikurtas pavyzdinio Ukrainos rėmėjo mitas. Dar pirmomis prasidėjusios Rusijos invazijos dienomis E. Muskas atsiliepė į ukrainiečių prašymą ir pasiuntė pirmąsias „Starlink“ palydovines lėkštes, kurios šiuo metu skaičiuojamos jau keliais tūkstančiais (tiesa, JAV tarptautinė plėtros agentūra vėliau oficialiai teigė, kad bent dalis visų siuntų buvo apmokėta JAV vyriausybės).

Tokia tuo metu atrodžiusi greita E. Musko lyderystė ir pagalba tarsi sufleravo, kad verslininko įsitraukimas į agresijos atrėmimą rodo bendrą padėties ir jos priežasčių supratimą. O dabar ištiko nuostaba. Skirtingai, nei kruopščiai derinamos ar už uždarų durų sudėliojamos, todėl nuspėjamos tarpvyriausybinės pozicijos bei politikos priemonės, turtingiausio pasaulio žmogaus nuomonė pasirodo galinti būti priešinga ir prieštaringa.

Juk „Starlink“ siuntimas į Ukrainą ir ši pagalba gali būti ne tik geros valios altruistinis ženklas, bet ir komercinė galimybė realiu laiku testuoti ir tobulinti technologiją, vėliau pristatant jos labai praktinę naudą kitoms nacionaliniu saugumu susirūpinusioms valstybėms. Taip pat ir reputacija ar viešieji ryšiai, ypač pastatant save prieš mindžikuojančius politikus ir jų sprendimo priėmimo procesą.

Galiausiai, tai ir reikšmingas gyvas įrodymas, kokios svarbios aukštosios technologijos ir kokius galios svertus turi ir ateityje turės jų kūrėjai. E. Muskas, tiek nuo karo pradžios siųsdamas „Starlink“ palydovines lėkštes į Ukrainą, tiek viešai parodydamas, kad mąsto ir dėlioja galimus karo pabaigos scenarijus, prisistato kaip tarptautinės politikos dalyvis.

Pastarąją savaitę matytas politikų jautrumas, paslėptas po ironija ar net trolinimu E. Musko atžvilgiu, tik atskleidė, kad vienas iš galimų tikslų parodyti savo paties ir kuriamos technologijos įtaką suveikė. Ar po nusišnekėjimo apie Krymą arba naują balsavimą Donbase ukrainiečiai sukraus „Starlink“ palydovines lėkštes ir išsiųs atgal? Greičiausiai, ne.

Ar E. Muskas priims kritiką ir susivoks vietoj taikdario likęs rusiškos propagandos klišių atkartotoju? Na, tikriausiai irgi mažai šansų. Tačiau ši audra tviterio diplomatiniuose ratuose parodo rimtą dabarties tarptautinės politikos galvosūkį: kaip sutarti dėl bendrų linijų ir pozicijų ne tik su skirtingomis vyriausybėmis, bet ir su tais, kurių rankose ir galvose ateities galios įrankiai.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.