K. Andrijauskas. Šiaurės Korėja pirmoji nesmogs

Augant įtampai tarp JAV ir Šiaurės Korėjos, Pchenjanas vengs atakuoti pirmas, tuo labiau, suduoti branduolinį smūgį, kuriam vargu ar jau turi pajėgumų, teigia politologas Konstantinas Andrijauskas. Vis dėlto totalitarinis režimas, jeigu nestabdomas, toliau plėtos branduolinę programą ir vykdys įvairias provokacijas.

„Su didesniu įsitikinimu galima pasakyti, kad Šiaurės Korėja tikrai nesmogs pirmoji. Kam jai sukelti karą? Jai reikia sukelti įtampą. Jeigu sukels karą, Pchenjanas iš karto duoda „carte blanche“, įjungia žalią šviesą JAV ir jų sąjungininkams, kad šie darytų tai, apie ką jie ilgai svajoja – t.y. apie Šiaurės Korėjos režimo griūtį“, – naujienų agentūrai „ELTA“ penktadienį sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas K. Andrijauskas.

Eksperto teigimu, Šiaurės Korėjos Kim Čen Uno režimas suinteresuotas savo išlikimu ir karas jam nenaudingas. Šiauriečiai gali toliau provokuoti, apšaudyti Pietų Korėjos pozicijas, vykdyti agresyvius veiksmus abiejų šalių demilitarizuotoje zonoje, bet konvencinės atakos prieš Pietų Korėją ar amerikiečių objektus už Pietų Korėjos arba Japonijos ribų nebus.

Dar viena priežastis, kodėl šiaurės korėjiečių branduolinis smūgis JAV atžvilgiu mažai tikėtinas, yra dabartiniai duomenys apie tos Azijos valstybės masinio naikinimo ginklo kūrimo pažangą. Kita vertus, laikas veikia ne taikos naudai.

„Šiaurės Korėja, jeigu jai nesutrukdysime, per artimiausius keletą metų turės tikrą branduolinę atgrasą, bus visapusiška de facto branduolinio ginklo valstybė. Procesas, atrodytų, jau yra negrįžtamas, jeigu nebus sutrukdyta. Bet ar dabar, šią minutę, Pchenjanas gali smogti branduolinį smūgį, yra daugiau negu abejotina. Juo labiau, ar tas smūgis pavyktų – čia dar kitas klausimas“, – teigia K. Andrijauskas, pridurdamas, kad strategiškai mąstant, prasminga omenyje turėti blogiausią įmanomą, nors iš tikrųjų abejotiną scenarijų, jog Pchenjanas jau užsitikrino jam reikalingus pajėgumus.

Politologo teigimu, dabartinėmis žiniomis, Pchenjanas palyginti sėkmingai plėtoja balistines raketas ir atskirai – branduolinį užtaisą. Pagrindinis klausimas, kada šiuodu „kertinius elementus“ režimui pavyks sujungti ir sukurti tikrą branduolinio atgrasymo priemonę. Beje, kai kurios pastarojo meto analizės nuvertino Pchenjano progresą.

„Problematikos suaktyvėjimas susijęs būtent su tuo, kad pirmasis raketos nešėjos elementas buvo žymiai greičiau išplėtotas, negu dauguma apžvalgininkų ir užsienio politikos formuotojų Vakarų pasaulyje bei JAV manė. Ir jeigu Šiaurės Korėjos tarpžemyninės balistinės raketos iš tikrųjų galėtų nenukrypti nuo kurso, ką jos vis dar daro, tai tikėtina, kad galėtų pasiekti vakarinę JAV pakrantę, jau nekalbant apie Guamą, Havajus. Taip, pirmą kartą istorijoje Šiaurės Korėja galėtų pasiekti pačią JAV teritoriją ir, aišku, amerikiečių tai jokiu būdu netenkina“, – aiškino TSPMI dėstytojas.

K. Andrijausko teigimu, JAV susirūpinimas yra neabejotinai pagrįstas, bet kyla klausimas, ar teisingas yra prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) sprendimas kalbėtis su Šiaurės Korėja jos pačios retorika.

„Prezidentas D. Trumpas nori parodyti, kad jo pirmtako Baracko Obamos laikysena ir politika Šiaurės Korėjos atžvilgiu neatnešė vaisių, ir čia jis yra teisus. Klausimas, ar tai prasminga daryti pasitelkiant tokią retoriką. Kita vertus, tai galima, matyt, interpretuoti kaip bandymą kalbėti su Kimu jo kalba“, – svarsto K. Andrijauskas, atkreipdamas dėmesį, kad nors žiniasklaidoje akcentuojamas dvišalis konflikto pobūdis, problema yra žymiai sudėtingesnė: Vašingtono ir Pchenjano įtampai pasiekus kritinį tašką pirmiausia nukentės pietų korėjiečiai.

Pasak K. Andrijausko, galima prognozuoti JAV bandymą tiksliniais smūgiais pakirsti Šiaurės Korėjos masinio naikinimo ginklo programą, bent jau prisiminus patirtį valstybių, kurios buvo atsidūrusios panašioje padėtyje, tarkime, Izraelis Sirijos ir Irano atžvilgiu. Bet tuomet sunku numatyti, ko imtųsi Pchenjanas. Veikiausiai totalitarinis režimas atsakytų atakomis prieš Pietų Korėją. Tai būtų logiškas žingsnis bandant sukiršinti sąjungininkus ir paverčiant Pietų Korėją įkaite. Tik kraštutiniu atveju Pchenjanas imtųsi veiksmų prieš JAV Guamo teritoriją.

Paklaustas, kaip vertina tarptautinės bendruomenės galimybę paveikti Šiaurės Korėją, politologas pažymėjo, kad sankcijos Pchenjanui galėtų būti prasmingos, bet visuomet reikia turėti omenyje šio režimo specifiką – jam nerūpi šalies gyventojai – ir badas, masinės mirtys Šiaurės Korėjoje, kaip rodo istorija, iš esmės nesukrėstų politinės struktūros.

Be to, sankcijų veiksmingumui reikia užtikrinti bent dvi sąlygas: jos turi būti tikslinės ir orientuotos į pažeidžiamiausius šiauriečių ekonomikos taškus, kartu sankcijos turi būti remiamos be išlygų, o čia ypač svarbus didžiųjų valstybių vaidmuo.

„Reikia, kad visos valstybės, ypač galingosios – Kinija ir Rusija – prisijungtų prie sankcijų režimo ir jis smogtų būtent per Šiaurės Korėjos politinio elito bandymus sąveikauti su tarptautine ekonomika – per finansinius srautus, kurie yra pusiau nelegalūs ir kurie eina per Kiniją. Ir, jeigu svarstytume sankcijas visuotiniu požiūriu, kad kirstų per energetinių išteklių – naftos – tiekimą į Šiaurės Korėją. Šitie dalykai būtų smūgis Kim Čen Uno režimui“, – teigė K. Andrijauskas, vis dėlto atkreipęs dėmesį, kad esama nemažai valstybių, kurios deklaruoja prisijungimą prie sankcijų, bet leidžia veikti savo ekonomikos ir politikos veikėjams „pilkojoje zonoje“, kurios nereglamentuoja jokie sutarti suvaržymai.

Tarp tokių valstybių pirmiausia paminėtina Kinija. Tačiau, eksperto teigimu, ir Pekino netenkina situacija Korėjos pusiasalyje. Kita vertus, Kinijai atrodo, kad blogesnė alternatyva už branduolinį ginklą turintį Kim Čen Uną yra karas pusiasalyje, atitinkamai – neišvengiama Šiaurės Korėjos režimo griūtis ir tolesnis politinis nestabilumas.

Pasak K. Andrijausko, iš esmės jokia iš vadinamųjų branduolinių valstybių nėra suinteresuota, kad jų „klubas“ padidėtų, ypač tokiu dalyviu, koks, atrodytų, yra Šiaurės Korėja. Vis dėlto politologas pastebi, kad valstybių interesai neapsiriboja tik šiuo, todėl sunku tiksliai prognozuoti, kaip toliau bus deeskaluojama situacija.

Perspausdinta iš Alfa.lt