K. Girnius. Ar tarptautinė teisė bent ką tereiškia?

Aš puikiai prisimenu, kaip 2002 m. besilankydamas Vilniuje po NATO nutarimo suteikti narystę visoms trims Baltijos šalims, JAV prezidentas George’as Bushas pasakė, kad „visi, kas Lietuvą pasirinks savo priešu, taps ir JAV priešais“. Ir pagalvojau, jog visi JAV priešai taps ir Lietuvos priešais, o Vašingtonas turi daugiau priešų negu Vilnius.

Narystė NATO ir JAV draugystė užtikrina Lietuvos saugumą. Gal tik Vytauto Didžiojo laikais Lietuva buvo saugesnė. Nepaisant nuolatinių ir, sakyčiau, neatsakingų nuogąstavimų, Rusija neketina pulti Lietuvos. Vladimiras Putinas yra atsargus politikas, o ne savižudis.

Nors niekas nepuls Lietuvos, tai nereiškia, kad Lietuva neįsivels į karus, kad jos kareiviai nekovos kitose šalyse. Šiuo metu Lietuvos kariai tarnauja Afganistane, Kosove, Malyje, Irake, Ukrainoje. Neseniai buvo svarstomas JAV prašymas siųsti karių į Siriją dalyvauti operacijoje „Įgimtas ryžtas“ prieš Islamo valstybę. Po Turkijos antpuolio padėtis susikomplikavo, bet JAV nėra galutinai nusprendusi trauktis. Pentagonas paskelbė planuojantis didinti savo pajėgas Sirijos šiaurės rytų pakraštyje, siekdamas apsaugoti ten esančius naftos telkinius nuo ISIS ar kitų džihadistų grupių puolimo.

Ministras Raimundas Karoblis sakė, kad Lietuva nesiųs karių į Siriją, jeigu ten neliks amerikiečių, bet toliau išliks aktyvi kovojant prieš terorizmą. Esą „tik vieningai veikdamos sąjungininkės ir jų partnerės pasieks tikslų visose Aljanso misijose ir operacijose“. Bėda tai, kad kai kurios misijos, kaip „Įgimtas ryžtas“, pažeidžia tarptautinę teisę. Kaip ne kartą esu rašęs, šalis teisėtai gali griebtis smurto tik kai ji puolama arba turi JTO ST leidimą. Išimtinais atvejais pateisinama humanitarinė intervencija, nors šia teise dažnai piktnaudžiaujama. Žinovų mažuma dar tvirtina, kad leidžiama pažeisti šalies teritorinį vientisumą, vejant iš ten pasislėpti siekiantį priešą. Bet Sirija nepuolė nei JAV, nei Lietuvos. Operacija „Įgimtas ryžtas“ neturi JTO palaiminimo, ja nesiekiama sustabdyti genocido.

Jei JAV turėjo teisę tęsti karines operacijas prieš ISIS Sirijoje (kuo veikiausiai tiki tik itin mažas procentas ekspertų), ji tuo neįgijo teisės, įveikus pagrindinius ISIS dalinius, pasilikti Sirijoje vien dėl to, kad esama tikimybės, jog ISIS atsigaus. Lietuva irgi pažeistų tarptautinę teisę, jei jos kariai įžengtų į Siriją be Sirijos valdžios kvietimo. Irako pareigūnai atkakliai tvirtina, jog iš Sirijos atitraukiami JAV kariai galės pasilikti šalyje tik trumpą laiką. Net sąjungininkai irakiečiai pabrėžia, kad tik jie spręs, kokiomis sąlygomis bus leidžiama JAV dislokuoti savo kareivius.

Vašingtono ryžtas nepaisyti tarptautinės teisės turi ryškių neigiamų pasekmių, silpnina tarptautinę teisę, skatindamas kitas šalis elgtis panašiai. Savo knygoje We Need to Talk about Putin Markas Galeotti rašo, kad Putinas siekia, jog Rusija būtų pripažinta viena pasaulio galybių, o, Putino manymu, pasaulio galybės turi savo įtakos sferas, balsą sprendžiant svarbiausius tarptautinius klausimus, ir gali JAV pavyzdžiu nepaisyti tarptautinės teisės ir normų, kai tai joms naudinga. Putinas nėra vienintelis pasaulio vadovas, pasiryžęs prisiskirti tokių privilegijų. Pasak Yale’o profesorės Oona Hathaway, pradėdama karinę operaciją Sirijoje, Turkija pasiuntė JTO ST laišką, kuriame teisino savo įsiveržimą, jog JT chartijos 51 str. apibrėžta „savigynos teisė“ leidžia imtis veiksmų „apsisaugoti nuo neišvengiamos (imminent) terorizmo grėsmės, užtikrinti Turkijos sienų saugumą, neutralizuoti teroristus“. Hathaway nuomone, pateisinimas yra iš piršo laužtas, Sirijos kurdai nekėlė didelės grėsmės Turkijos saugumui ir nebuvo nieko, kas pateisintų staigų išpuolį.

Turkija seka JAV pavyzdžiu, kuri jau kelis dešimtmečius teisina panašias „savigynos“ operacijas. Akivaizdžiausias atvejis – neteisėta invazija į Iraką. 2002 m. spalį Bushas tvirtino, kad Irakas bet kurią dieną gali JAV užpulti biologiniais ar cheminiais ginklais, tad JAV turinti pareigą skubiai užkirsti kelią blogiausiam scenarijui. Nutarimas pulti buvo pristatomas kaip būtina savigyna, nors Irakas neturėjo nei tokių ginklų, nei priemonių juos nukreipti prieš JAV. Lietuva ir visos kitos Rytų Europos šalys, siekdamos įtikti Bushui, rėmė JAV invaziją. Hathaway pažymi, kad, JAV numušus Sirijos naikintuvą jos teritorijoje, Vašingtonas tvirtino turįs teisę dalyvauti „kolektyvinėje koalicijos partnerių pajėgų savigynoje“. Šitaip „savigynos“ sąvoka netenka konkretaus turinio ir tampa beprasme.

Dauguma JAV elito yra įsitikinusi, jog Vašingtonas turi būti pasaulio policininku, atitinkamomis priemonėmis išsaugoti dabartinę pasaulio tvarką, net jei tai reikalautų karinių veiksmų „blogiečiams“ sudrausminti. Tą teisę esą turi tik Amerika. Robertas Kaganas teisina JAV išskirtinumą teigdamas, kad JAV yra tapusi tarptautinės santvarkos šerifu. Nors šį vaidmenį ji prisiskyrė sau pati, kitos šalys šiam žingsniui esą pritaria. Banditai puldinėja šerifus, o ne smuklių savininkus (Al Qaeda puolė JAV, ne Kanadą ar Belgiją), tad šerifas turi imtis priemonių apsisaugoti, prireikus – gali pulti banditą atlikdamas teisėtos savigynos veiksmą. Panašiai JAV gali teisėtai imtis prevencinių veiksmų prieš teroristus ar žlugusias valstybes net tais atvejais, kai nėra tuoj pat nutiksiančių grėsmių.

Prezidentas Barackas Obama buvo labai griežtai kritikuojamas, kai 2013 m. nutarė nesmogti Sirijos pajėgoms po cheminių ginklų panaudojimo prieš sukilėlius, nors prieš metus ir buvo tai pažadėjęs. Kritikos nesušvelnino tai, kad Damaskas įsipareigojo sunaikinti tuos ginklus, ir buvo akivaizdu, kad kelių dienų ar savaičių aviacijos antpuoliai nepakeis Sirijos konflikto eigos. Kritikams atsitraukimas buvo smerktinas ir dėl to, kad esą smarkiai smukdė JAV patikimumą.

Donaldo Trumpo nutarimas atitraukti karius iš Sirijos sulaukė bene visuotinio pasmerkimo. Ir ne be pagrindo. Jis elgėsi neatsakingai, priėmė sprendimą nepasitaręs su JAV kariškiais, nepranešęs sąjungininkams, net tiems, kurie dalyvavo operacijose Sirijoje. Taigi Trumpas elgėsi, kaip tik jis gali elgtis. Bet jo skubotas sprendimas nereiškia, kad būtų klaida išvesti karius.

Vėl kalbėta apie smūgį JAV prestižui ir patikimumui. Savaitraštis Economist rašė, kad po šio nutarimo pasaulis tapo pavojingesnis, o Putinas gal bus gundomas patikrinti Vašingtono „įsipareigojimą ginti Baltijos valstybes, mažytes NATO sąjungininkes Rusijos pasienyje“. Čia spėliojimai pristatomi kaip analizė. Economist redaktoriai nežino, ką galvoja Putinas, kas jį gundo. Dienraštis New York Times irgi rašė apie smunkantį JAV patikimumą, dažnos kalbos apie karių atitraukimą esą kelia nerimą tokiems sąjungininkams kaip Izraelis ir Persų įlankos monarchijos, kurios pasikliauja Vašingtono palaikymu. Lyg Izraelis pats negalėtų apsiginti.

Verta abejoti šios rūšies teiginiais. Gal JAV patikimumas šiek tiek nukentėjo, bet mažiau negu nuogąstaujama. JAV yra galingiausia pasaulio šalis; įsitikinusi, kad jos patikimumas sumažėjęs, galėtų lengvai jį atstatyti. Nėra daug šalių, kurios atsisakytų ištiestos JAV rankos.

JAV patikimumas ir prestižas yra smukę kita prasme, ir ne dėl to, kad atsisakyta smogti ar nutarta išvesti karius. Svaresnį vaidmenį atliko pradėti ir nelaimėti karai Afganistane ir Irake bei nevykusi intervencija Libijoje, privedusi prie žlugusios valstybės, kurią JAV ir NATO paliko likimo valiai.

Pripratusios prie hegemono vaidmens, JAV jo greit neatsisakys. Žiniasklaida, ekspertų grupės, vadinamieji „think tanks“ dažnai yra kovingiau nusiteikę negu generolai. 1992 m. tuometinė JAV ambasadorė JTO Madeleine Albright piktai suriko ant Generalinio štabo viršininko Colino Powello: „Kokia prasme turėti šias puikias ginkluotas pajėgas, apie kurias jūs visada kalbate, jei mes negalime jomis naudotis?“ Knygoje The Dark Double: US Media, Russia and the Politics of Value vienas JAV profesorius priėjo prie išvados, kad po Šaltojo karo pabaigos žiniasklaida atliko vyraujantį vaidmenį, sukuriant agresyvios, grėsmingos, neosovietinės Rusijos įvaizdį. Savo ruožtu žiniasklaida buvo veikiama antirusiškai nusiteikusių politinės klasės atstovų, nors kurį laiką prezidentai Bushas ir Obama vengė žiniasklaidai būdingos kurstančios retorikos. Šios nuotaikos smarkiai ūgtelėjo dėl Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus, stiprėja polinkis įžvelgti jos ranką įvairiose nesėkmėse, panašiai kaip per Šaltąjį karą. Raginimai nenusileisti Kremliui ir duoti jam atkirtį didins spaudimą energingai reaguoti į tikras ir menamas Rusijos intrigas bei iššūkius iš Kinijos, ir gali privesti prie naujų avantiūrų.

Gal piešiu perdėm juodą scenarijų. Gal Vašingtono isteblišmentas pradės santūriau vertinti tariamas grėsmes, gal blės nepasitikėjimas ir įtarumas, gal pagaliau bus atsižvelgiama į piliečių nuostatas – didžioji dauguma jų yra nusistatę prieš šalies įsivėlimą į naujus karus. Bet pokyčiai nebus staigūs, tad Lietuvai grės pavojus būti įtraukiamai į abejotino teisėtumo operacijas. Suprantamas dėkingumas JAV dėl suteiktų garantijų, noras būti patikimu partneriu, prisidedančiu prie saugumo užtikrinimo, bet reikia teikti pirmenybę tarptautinei teisei. Ne tik dėl to, kad skelbiame, jog vykdome moralią užsienio politiką ir turime tvirtą dorovinį stuburą. Bet ir dėl to, kad pasaulis, ypač mažoms valstybėms, yra saugesnis, kai gerbiama tarptautinė teisė, neleidžianti galingiesiems puldinėti ar primesti savo sąlygas silpniesiems.

Egzistuoja savitas paradoksas: mes esame saugūs, bet tokie nesijaučiame. Turime pagrindo įtariai stebėti Kremlių, bet persistengiame. Tik prisiminkime apokaliptinius spėliojimus apie paslėptus pratybų Zapad-2017 tikslus. Mes turime savo paranoją, ir, deja, ją stiprina perdėti JAV politinės klasės įsivaizdavimai. Juos įsisavinę, matome grėsmingesnį pasaulį, kuriam jaučiame pareigą rodyti solidarumą, pritariame tarptautinės teisės pažeidimams. Ir prisidedame prie griovimo tos po Antrojo pasaulinio karo sukurtos liberalios tarptautinės santvarkos, kurią JAV ir Lietuva skelbia siekiančios apginti. Neįsivaizduotina, kad Lietuva viešai kritikuotų JAV, bet privačiai būtų galima išreikšti abejones dėl JAV veiksmų poveikio, skatinant atlaidų požiūrį į teritorinį suverenių šalių neliečiamumą

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.