K. Girnius. Linkevičius turėtų trauktis

Paskelbdamas savo nutarimą palikti socialdemokratų partiją, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigė, kad „jeigu mane palaikys prezidentė, premjeras, toliau dirbsiu tą darbą, kuris reikalauja pastangų, nuoseklumo ir, tiesą sakant, kokybės“.

Kokybės tikrai reikia, bet ar Linkevičius gali ją užtikrinti? Jo neadekvati laikysena Katalonijos nepriklausomybės siekio atžvilgiu verčia klausti, ar jis geba savarankiškai galvoti ir veikti, tinkamai atstovauti Lietuvos interesams.

Bręstant Katalonijos krizei, dauguma Europos sąjungos (ES) šalių nedviprasmiškai pasisakė prieš Katalonijos siekius. Argumentai buvo nuobodžiai panašūs.

Konstitucija draudžia tokius referendumus, tad numatomas referendumas būtų neteisėtas. Reikia gerbti įstatymų viršenybę. Nevalia kištis į Ispanijos vidaus reikalus.

ES negalinti tarpininkauti. Kai kurie Europos vadovai itin tvirtai palaikė Ispanijos valdžios poziciją. Prancūzijos prezidentas E. Macronas kalbėjo apie „savo atsidavimą Ispanijos konstitucinei vienybei“, ir sakė, jog jis „turi tik vieną partnerį“ Ispanijos premjero M. Rajoy asmenyje.

Panašiai galvoja Vokietijos kanclerė A. Merkel, ketvirtadienį pareiškusi, kad remia Ispanijos vyriausybės poziciją, ir kad sprendimai turi būti grindžiami Ispanijos konstitucija.

Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajanis perspėjo, kad ES nepripažintų nepriklausomos Katalonijos valstybės, kad jis netarpininkaus Ispanijos politinėje krizėje, kuri yra „vidinis Ispanijos ginčas“.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas ragino gerbti konstitucinę tvarką ir nepriimti jokių sprendimų, kurie užkirstų kelią dialogui.

Pažymėtina, kad nuostatos nepakito net po to, kai specialiai į Kataloniją pasiųsti Ispanijos policijos daliniai griebėsi smurto ir sužeidė apie 900 žmonių.

Linkevičiaus nuostatos mažai skiriasi nuo jo kolegų. Jis pabrėžė, kad „Ispanija yra Europos Sąjungos valstybė, kurioje yra demokratija, yra teisės viršenybė ir mes pasitikime ta sistema“, išreikšdamas viltį, kad vyktų konstruktyvus dialogas su kitaip manančiais. Linkevičius aiškina, kad nekorektiška lyginti Katalonijos norą atsiskirti nuo Ispanijos su Baltijos šalių mėginimu išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos.

Lietuva buvo okupuota, o Katalonija yra demokratinės valstybės dalis. Linkevičius beveik tais pačiais argumentais palaikė Ispaniją 2014 m., kai Katalonijos valdžia svarstė referendumo ir nepriklausomybės paskelbimo galimybę.

Nors suprantamas Linkevičiaus noras nebūti balta varna tarp savo kolegų, vis dėlto glumina jo abejingumas katalonų siekiams.

Manytum, kad Lietuvos, kaip mažos, kadaise engtos šalies patirtis skatintų ministrą labiau užjausti kitą nepriklausomybės siekiančią tautą. Ir prisiminti, kaip mes reagavome 1990–1991 m., kai Vakarų šalys ragino Lietuvą realistiškai įvertinti padėtį, laikytis santūriai, vengti bet kokių veiksmų, kurie kenktų Gorbačiovui išsilaikyti valdžioje.

Šie pamokymai pykdė daugelį lietuvių, kurie juos sutapatino su tautų apsisprendimo teisės paneigimu, oportunistišku pataikavimu sovietams. Ir kiek džiaugsmo sukėlė mažosios Islandijos nutarimas pripažinti mūsų nepriklausomybę, rizikuojant užsitraukti Maskvos rūstybę. Mažai kas abejojo, kad Islandija elgėsi teisingai, kad ji darė tai, ką turėjo daryti ir kitos šalys.

Jų pasyvumas ir to pasyvumo pateisinimas atsidavė veidmainyste, gal net Europos vertybių išdavimu. Katalonijos atžvilgiu Lietuva laikosi tos pačios „žingsnis po žingsnio“ politikos, kurią kadaise atvirai smerkė. Ar mes klydome tada, ar klystame dabar?

Ispanija nėra Sovietų sąjunga, bet galima šiek tiek abejoti jos demokratijos kokybe, jei centrinė valdžia jau daugiau negu penkerius metus atsisako rimtai kalbėtis su katalonais, reikalauja, kad jie besąlygiškai atsisakytų savo siekių, ir leidžia policijai smurtauti prieš balsuoti mėginančius taikius piliečius.

Banalu klausti, kaip būtume reagavę, jei sovietai būtų vartoję panašias priemones, siekdami sužlugdyti rinkimus į Aukščiausiąją tarybą 1990 m., bet banalios pastabos kartais verčia pagalvoti.

Ispanijos šalininkai nuolat pabrėžia poreikį gerbti įstatymų viršenybę bei konstituciją. Bet jei įstatymai ir konstitucijos nuostatos blogos ar klaidingos, jas reikia keisti.

O negalint keisti, reikia griebtis pilietinio nepaklusnumo. Galima laikyti referendumą pilietinio nepaklusnumo akcija, mėginimu atkreipti dėmesį į teisines problemas, kurių valdžia net neketina spręsti.

Nestebina Merkel, Macrono, Tusko ir visos Briuselio grietinėlės laikysena. Ji užprogramuota, beveik negali būti kitokia. Ir nėra vien iš piršto laužta. Būtų didelė prabanga mesti iššūkį Ispanijai, nes tai smarkiai pakenktų ES solidarumui, didintų jau ir taip nemažas įtampas, ilgai užnuodytų tarpusavio santykius.

Antra vertus, šiuo, kaip ir pabėgėlių, klausimu ES vadovai yra pasimetę ir elgiasi neadekvačiai. Užuot prieš kelerius metus pradėję stengtis deeskaluoti augantį konfliktą, raginę Madridą švelninti savo poziciją, jie eilinį kartą užmerkė akis į tikrovę, vildamiesi, kad konfliktas stebuklingai išsispręs. Mes negyvename stebuklų amžiuje, jais tikėtis yra nepateisinamas aplaidumas.

Kiek bebūtų svarbu išlaikyti gerus santykius su Ispanija, nevalia pamiršti ir antrosios pusės. Nors gal tik pusė katalonų siekia nepriklausomybės, apklausos nuosekliai rodo, kad 80 proc. gyventojų nori, kad jiems būtų suteikta teisė referendumu išreikšti savo nuomonę.

Kažkas netvarkoj, kai draudžiama žmonėms balsuoti. Kas nors turi ginti šią elementariausią demokratijos teisę, tai kodėl ne Lietuva?

Ir kodėl ta pačia proga nepaklausti, kokiu pagrindu galime užkirsti kelią taikiam atsiskyrimui, jei dauguma katalonų siektų nepriklausomybės, kodėl priversti juos gyventi po nemėgstama valdžia? Juk čia Europos, o ne Sovietų sąjunga.

Nėra abejonės, kad Ispanija neatleistų Lietuvai už net diplomatiškiausią katalonų rėmimą, suabejojimą, kad tai tik Ispanijos vidaus reikalas. Daugelis kitų šalių skubėtų kritikuoti Lietuvos „išsišokimą“. Bet viliuosi, kad kai kurios šalys slapta pritartų Lietuvai, džiaugtųsi, kad kas nors pasakė tai, kas seniai turėjo būti pasakyta.

Lietuvos diplomatai dažnai aiškina, kad Lietuva turi turėti savą politiką su savo tikslais, užuot leidusi kitoms šalims nustatyti pagrindines veiklos gaires.

Daugelyje sričių maža valstybė mažai ko pasieks, veikdama viena. Bet tiesos sakymas nepriklauso nuo dydžio, ką parodė Islandija. Linkevičius jau penktus metus eina Užsienio reikalų ministro pareigas. Jei jis neturi savų minčių, jei jis tik seka didžiųjų ES šalių pavyzdžiu, jei jis nenori ar negeba suprasti, kokiems principams Lietuva turėtų atstovauti, jis turėtų trauktis iš savo pareigų, nes jam pasitraukus nenukentėtų kokybė.

Perspausdinta iš DELFI.lt