K. Girnius. Nevykęs mokesčių reformos imitavimas

Idealiame pasaulyje mokesčių reformos skatintų BVP augimą bei įplaukas į biudžetą, mažintų nedarbą ir socialinę atskirtį, didintų mažiau uždirbančiųjų pajamas, bet kartu ir verslo pelningumą, skatintų investicijas ir konkurencingumą.

Gyvename ne idealiame pasaulyje, o tame, kuriame kilnūs siekiai dažnai vieni kitiems prieštarauja. Aiškinama, jog pagrindinis dabartinių permainų tikslas nesikeičia – mažinti mokesčių naštą mažiausiai uždirbantiems, bei suvienodinti skirtingus mokesčių režimus. Jei toks valdžios tikslas, tai sulauksime ne reformų, bet reformų imitacijos, ne didesnių pokyčių, bet smulkmeniško bei laikino kai kurių mažų spragų lopymo. O naujai atėjusi kita vyriausybė turės grumtis su tomis pačiomis neišspręstomis problemomis.

Jau subrendo laikas rimtai ir nuodugniai pagalvoti, ko siekiame reformomis, kokie jų prioritetai, kokios tinkamiausios priemonės.

Neabejotina, kad reikia mažinti mokesčių naštą mažiausiai uždirbantiems, bet to negana. Nelabai pagerės mažiausiai uždirbančiųjų būklė, jei kas mėnesį į jų rankas nubyrės dar penki ar dešimt eurų. Padėtis perdėm rimta, kad būtų galima tenkintis minimaliais pokyčiais. Daugelyje sričių Bulgarija ir Rumunija yra mažiausiai pažangios ES šalys. Bet jei praplėstume „ES lūzerių“ duetą į trijulę, tai reikėtų įtraukti ir Lietuvą.

Nors duomenys kasmet šiek tiek keičiasi, vidutinės pensijos Lietuvoje yra iš mažiausių ES, apytikriai 35 proc. mažesnės negu Estijoje, 15 proc. mažesnės negu Latvijoje, nors ten dalis pensijos yra apmokestinama. Lietuvoje ne tik pensijos yra apgailėtinai menkos. Vidutinis darbo atlyginimas yra mažiausias ES, išskyrus Rumuniją, Bulgariją ir Vengriją. Atlyginimas 2017 m. I ketv. buvo apie 640 eurų į rankas, Estijoje apie 950, Latvijoje šiek tiek daugiau negu 700, Lenkijoje 750, Danijoje ir Liuksembiurge daugiau negu 3,000 eurų. Minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje irgi buvo trečias ar ketvirtas mažiausias ES.

Problema nėra tai, kad Lietuva yra itin ūkiškai atsilikusi valstybė, kad ji pagamina mažiau turto negu kitos ES šalys, tad vyriausybė neturi ko perskirstyti, o darbdaviai – iš ko mokėti geresnius atlyginimus. Pagal BVP tenkantį vienam gyventojui ir perkamąją galią, Estija ir Lietuva niekuo nesiskiria. Lietuva aplenkia Latviją ir Lenkiją, tad galėtų laiduoti savo piliečiams oresnį gyvenimą. Bet Lietuva išsiskiria tuo, kad mažiausią dalį naujai sukurto turto skiria darbo užmokesčiui ir pensijoms. Nors skundžiamasi dėl aukštų mokesčių, faktiškai jie yra labai maži. Lietuva per savo biudžetą perskirsto tik kokį trečdalį BVP, mažiau negu kitos Europos Sąjungos (ES) šalys, išimtis – vėl Rumunija, gal ir Bulgarija. Visa ES perskirsto 45 proc. BVP, Šiaurės šalys – daugiau negu 50 proc. Lietuvos bankas šiomis dienomis paskelbė, jog Eurostato duomenimis, 2016 metais pagal surenkamas pajamas (34,5 proc. BVP) Lietuva buvo trečia nuo galo, pagal išlaidas (34,2 proc. BVP) – priešpaskutinė visoje Europos Sąjungoje (ES). Pagal pajamas iš turto ir pajamų mokesčių, kurios pernai sudarė 5,7 proc. BVP, Lietuva taip pat buvo antra nuo galo ES.

Neseniai paskelbtas „Oxfam“ ir finansų organizacijos „Development Finance International“ tyrimas parodo, kad Lietuva yra paskutinėje vietoje ES, siekiant mažinti socialinę nelygybę. Šiame tyrime Lietuva užėmė 83 vietą iš 152 tirtų valstybių. Estija buvo 38 vietoje, Latvija – 46, o Lenkija – 35. Pabrėžtina, kad visos keturios šalys turi vieną iš pačių regresyviausių mokesčių sistemų visame pasaulyje, bet Estija, Latvija ir Lenkija skiria proporcingai daugiau lėšų nuo BVP socialinėms paslaugoms. Šie duomenys svarbūs, nes rodo, jog Lietuva rimtai nesistengia įveikti nelygybės. Su šitokiais pažymiais ir duomenimis Lietuva nelaimėtų konkurso nei darbo vietai gauti, nei į aukštąją mokyklą įstoti.

Dabartinė vyriausybė nėra atsakinga už dabartinę padėtį, kurią ji paveldėjo. Bet ji negeba ar nenori siekti rimtesnių reformų, tenkinsis paviršutiniškais pokyčiais. Kaip ir ankstesnės vyriausybės, ji bijo progresinių pajamų mokesčių labiau negu velnias kryžių. Socdemas Andriaus Palionis siūlo didesnius mokesčius pajamoms, viršijančioms 20 tūkst. eurų per metus. Mokesčiai turėtų apimti ne tik algą, bet ir kapitalą, investicijų grąžą, taigi, visų pajamų sumą. Iki 20 tūkst. išliktų tas pats, 15 proc., pajamų mokestis, nuo 20 iki 30 tūkst. būtų 16 proc., nuo 30 iki 40 tūkst. – 17 proc., virš 40 tūkst. – 20 proc. Sveikintina mintis kartu apmokestinti visas pajamas, bet siūlymas diferencijuoti mokėjimus vienu ir dviem procentais bei nustatyti 20 proc. lubas tinka tik balandžio pirmajai.

Ketinama pertvarkyti PVM, taikant naujus 5 proc. ir 15 proc. tarifus, panaikinant 9 proc. tarifą. Galima ginčytis dėl PVM lengvatų, kokios tinkamiausios ir kam jos turėtų būti taikomos. Nepaisant itin išreklamuoto susitarimo su konservatoriais, atrodo, jog šildymui bus taikomas 15 proc. tarifas. Tai skaudžiai palies vargingesnius gyventojus, kurie privesti skirti didelę pajamų dalį būtinosioms išlaidoms (maistui, būstui, transportui), tad beveik neturi lėšų sveikatos priežiūrai, išsilavinimui bei laisvalaikiui. Prezidentė Dalia Grybauskaitė teisingai kritikavo šį sprendimą.

Daugelyje Europos šalių PVM lengvatos taikomos maistui ir medikamentams. Antai Vokietijoje standartinis PVM yra 19 proc., maistui – tik 7 proc.; Prancūzijoje – 20 proc., o maistui ir kai kuriems vaistams tik 10 proc.; Austrijoje – 20 proc., ir 10 proc.; Olandijoje – 21 proc., ir 6 proc. remjeras S. Skvernelis nepritaria PVM lengvatoms maistui, esą kainos nepasikeistų, viskas liktų verslininkų kišenėse. Gal. Bet būtų galima daryti didelį spaudimai verslui, stengtis jį sugėdinti, pavyzdžiui, kas mėnesį skelbiant kiek ir kur kainos kilo, kiek jos padidėjo kaimyninėse šalyse ir t. t. Tuo pačiu reikėtų stengtis įtikinti kitus stambius prekybos tinklus ateiti į Lietuvą. Sėkmės garantijų nėra, bet premjeras perdėm skuba nuleisti rankas, aiškindamas, kad Lietuvos verslininkai nori „turėti pelno maržą visiškai kitokią“ negu kitose šalyse. Verslininkai neturėtų gauti visko, ko jie pageidauja.

Nurodoma, kad maistui PVM lengvatas taikančios ES šalys turi įvairiausių pajamų šaltinių, antai, nekilnojamojo turto, automobilio bei progresyvus pajamų mokesčių. Bet tai neturėtų būti pateisinimas nieko nedaryti, kaip siūlo S. Skvernelis, o paskata nuodugniems pokyčiams. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) jau dešimtmetį ragina įvesti nekilnojamojo turto bei automobilio mokesčius, bet šie raginimai nepaisomi, nors apskritai TVF rekomendacijos traktuojamos kaip nuorodos iš dangaus.

Lietuvos bankas ir kitos institucijos pabrėžia „Sodros“ reformų svarbą, siūlo sujungti darbdavio bei darbuotojo socialinio draudimo įmokas ir užtikrinti tiesioginę priklausomybę tarp šių įmokų bei išmokų dydžių. Tačiau, atrodo, kad vyriausybė ketina pirmenybę skirti „Sodros“ lubų įvedimui, nors prezidentė tai kritikuoja. Premjero pozicija tiesiog nesuprantama. Jis aiškino, kad daugiau uždirbantys „atneša didžiulę naudą visiems kitiems“, „kuria darbo vietas“, „leidžia valstybei gauti daugiau pajamų“. Gėda. S. Skvernelis kalba ne kaip premjeras, bet kaip viršininkui siekiantis įtikti Lietuvos turčių asociacijos spaudos atstovas. Verslininkai kuria darbo vietas tol, kol tai pelninga, kol darbuotojo sukuriama vertė yra didesnė negu jo atlyginimas; jei atlyginimas didesnis, darbuotojas nesamdomas arba atleidžiamas. Verslo tikslas nėra šalpa ar skurstančiųjų rėmimas, tad nekurkime mitų, kurie paverčia savanaudiškumą ir pelno siekimą rūpinimusi žmonių ar visuomenės gerove. Skirtingai nuo kitų šalių, Lietuvos verslininkai labai mažai aukoja pinigų kultūrai ar karitatyvinei veiklai. Seniai aišku, kad Lietuvos finansinis elitas turi alergij socialiniam teisingumui ir gailestingumui. Matyti, kad ši vyriausybė tuo užsikrėtė.

Perspausdinta iš DELFI.lt