K. Girnius. Palucko perversmo pasekmės

Gintautui Paluckui netrūksta nei optimizmo, nei pasitikėjimo savimi.

Pasitraukus iš partijos dideliam būriui ilgamečių ir įtakingų partiečių, jis pasakė, kad tai reiškia ne dramą, o tam tikros epochos pabaigą. Pasak jo, „ginčuose ir gimdymo kančiose gimsta gražūs dalykai. Šiandien gimstame iš naujo“. Ir suskubo pridurti, kad jis ne autokratas, bet demokratas.

Nežinia, kaip viskas baigsis, ar persitvarkiusi ir apsivaliusi partija sustiprės, ar susilpnės, ar per kitus rinkimus ji atkovos praloštas pozicijas, ar taps dešimties mandatų partija. Kokie bebūtų galutiniai rezultatai, atsakomybė už fiasko ar laurai už pergalę teks Paluckui. Jis sukėlė dabartinę krizę savo ambicija, noru pertvarkyti partiją, kad ji atitiktų jo viziją ir būtų jam pavaldi.

Mažai kas manė, kad Paluckas laimės partijos pirmininko rinkimus. Jo profilis ir CV buvo kuklūs. Jis buvo Vilniaus savivaldybės, o ne Seimo narys.

Be to, teismas pripažino Palucką piktnaudžiavus tarnyba, kai jis dirbo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi. Aukščiausiasis Teismas šį sprendimą patvirtino 2012 metais.

Jo kritikai aiškino, jog teistas politinės jėgos lyderis diskredituoja partiją, bet šie argumentai neįtikino partiečių daugumos. Nuo išrinkimo dienos jis neslėpė savo noro atsikratyti partijos veteranų, palaužti jų įtaką.

Nepraėjus nei savaitei, Paluckas metė iššūkį Seimo frakcijai. Jis pasakė, kad A. Butkevičius nebus jo pavaduotojas, nes esą partijoje negali būti dviejų pirmininkų.

Jis taip pat nurodė, kad su frakcija ketina diskutuoti visais svarbiais reformų klausimais, tačiau patys svarbiausi bus svarstomi platesniame forume: partijos taryboje ar suvažiavime.

Nurodęs, kad taryba arba suvažiavimas tarsi lyg frakciją balsuoti vienaip ar kitaip, jis neapsiėjo be atvirų grasinimų. Jei jie nepaklus, „kils jų pozicijos klausimas kandidatų sąraše prieš 2020 m. Seimo rinkimus“.

Tomis pirmomis dienomis jis dar metė iššūkį koalicijai ir premjerui Sauliui Skverneliui. Vyriausybė esanti socialiai nejautri, tad gal teks ieškoti paramos pas konservatorius. Įtariu, kad šia kritika buvo siekiama izoliuoti Seimo narius.

Šiuo atžvilgiu Palucko veiksmai gana paradoksalūs. Per rinkimus į pirmininkus, juo labiau nutardamas kreiptis į vietos skyrius, kad jie palaikyti jo ketinimą trauktis iš koalicijos, jis rodė neeilinius politinius gebėjimus.

Be deramų politinių instinktų jis anksčiau nebūtų gebėjęs perprasti bizantiškų socdemų vidaus intrigų ir pakilti į hierarchijos viršūnę. Po kokių penkių mėnesiu partija buvo jo, senajai gvardijai liko tik statistų vaidmuo.

Bet Paluckas pertempė stygą, rimtai nemėgino tartis su veteranais. Lig šiol puikiai sužaidęs, jis veikiausiai neįsivaizdavo, kad jie taip kūrybingai atseikės savo kerštą, nesusitaikys su pažeminimu, su jiems skirta vieta Palucko padangėje, bet sukils ir ilgainiui paliks partiją.

Kai kurie Palucko priekaištai valstiečiams turėjo pagrindą. Koalicijos sutartis buvo nepalanki socdemams.

Tradiciškai mažesnioji partija geba išsiderėti proporcingai daug ministerijų, nes be jos negalima sudaryti koalicijos. Socdemai gavo tik keturias, o net du ministrus – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos – skyrė prezidentė.

Atsakingų postų Seime derlius irgi buvo kuklus. Buvo pagrindo peržiūrėti ir šiek tiek pakeisti koalicijos sutartį. Bet kaltinimai valstiečiams, kad jie deramai nesielgia su socdemų frakcija, nepaiso jos nuomonės, neįsiklauso į jų pasiūlymus, nebuvo įtikinami.

Daugelyje koalicijų yra trinties, ankstesnėje vyriausybėje socdemai nuolat pešėsi su partneriais „darbiečiais“ ir „tvarkiečiais“, bet dangus negriuvo. Be to, frakcijos nariai geriausiai žinojo, kokie yra koalicijos narių tarpusavio santykiai, o jie nesiskundė, bent ne tiek, kiek Paluckas.

Susidarė įspūdis, kad koalicija buvo griaunama, siekiant, jog partijos veteranai, tarp jų net du premjerai, žinotų savo vietą naujoje tvarkoje, būtent, rūsyje.

Palucko perversmo pasekmės paaiškės tik po kitų Seimo rinkimų. Partija galės didžiuotis savo vidaus demokratija.

Ne vien žodžiais, bet ir veiksmais pabrėždami vietos skyrių svarbą, socdemai sieks pritraukti naujų narių. Ne tik Vilnius, bet ir provincija nustatys partijos veikimo gaires. Pašalinus veteranus, vietos veikėjai turės geresnes galimybes kandidatuoti savo apygardose bei patekti į aukštesnes sąrašo vietas.

Bus mažiau „desantininkų iš Vilniaus“, aukštų partijos pareigūnų, kuriems buvo patikėtos rinkimų apygardos, nors jie ten negyveno ir neturėjo glaudesnių ryšių su vietos žmonėmis.

Tokių „desantininkų“ vaidmens apribojimas teigiamai paveiks demokratiją Lietuvoje, sumažins atskirtį tarp kaimų ir miestų. Šitokie pokyčiai turėtų pagerinti socdemų šansus atkovoti dalį savo tradicinio elektorato.

Bus ir problemų. Nebus lengva sukurti atsinaujinusios, pažangios partijos įvaizdį, kai pirmininkas teistas.

Net Lietuvoje tai dar nėra norma, arba bent nėra pageidaujama norma. Dabar mažai kalbama apie Palucko praeitį, per rinkimų kampaniją padėtis bus kita. Nemaža dalis ryškiausių socdemų veikėjų nebus kandidatai, juos pakeis mažiau žinomi žmonės, tad nebus galima pabrėžti partijos valdymo patirties. Komitetams toliau vadovaus veteranai, Palucko patikėtiniai neperims jų vietų. Socdemams perėjus į opoziciją, sumažės žiniasklaidos dėmesys, taigi ir nemokoma reklama. Gresia pavojus, kad siekdami pritraukti dėmesį, paluckininkai pastoviai kritikuos valdžią, sukurs irzlių kritikų įvaizdį. Kyla klausimų dėl finansų. Senoji partija (jei galima ją taip vadinti) turėjo gerus ryšius su verslininkais, sulaukdavo jų paramos. Neaišku, ar Paluckui pasiseks išsaugoti tuos ryšius, ypač jei partijos programoje bus pabrėžiamos tradicinės socialdemokrtatiškos vertybės.

Tik po kitų Seimo rinkimų, kada jie beįvyktų, matysime, ar savo perversmu Paluckas palaidojo partiją, ją atgaivino, ar visas triukšmas buvo tik labai lietuviška audra stiklinaitėje.

Perspausdinta iš DELFI.lt