K. Girnius. Reklama piktybiška, bet ar draustina?

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) neturėjo pasirinkimo. Ji turėjo skirti baudą užkandinei „Keulė Rūkė“ dėl reklamos, kurioje tyčiojamasi iš nukryžiuotojo Kristaus.
Lietuvos reklamos įstatyme nustatyta, kad reklama yra draudžiama, jeigu joje pažeidžiami visuomenės moralės principai. Net specifiškai nurodoma, kad ji draudžiama, jei joje „niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai“. Lietuvoje yra kelios įregistruotos krikščioniškos religinės bendruomenės, kryžius yra svarbiausias krikščionybės simbolis, simbolis buvo akivaizdžiai ir sąmoningai niekinamas. Negali būti aiškesnio įstatymo pažeidimo. Neabejoju, jog teismai atmes užkandinės skundą, nes galiojantis įstatymas buvo nedviprasmiškai pažeistas.

Ar išvis reikia šitokio įstatymo, ar jis deramai suredaguotas, ar jis nepažeidžia išraiškos laisvės, kertinio liberalios demokratijos principo, ar galime tiksliai apibrėžti, kas yra „visuomenės moralė“? Esu radikalios žodžio laisvės šalininkas, tokios, kokia dar ginama JAV, nors vis dažniau raginama ją apriboti. Negalima varžyti viešai reiškiamos nuomonės apie politikus, valdžią, visuomenės santvarką, verslą, religiją, visuomeninį gyvenimą – taigi apie beveik viską, kas žmogui svarbu. Nepritariu mūsų Konstitucijos nuostatai, kad žodžio laisvė „nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Pasaulis be tautinės, religinės, ar rasinės neapykantos ir jos kurstymo būtų geresnė vieta, bet vargu, ar išraiškos laisvės suvaržymais įveiksi neapykantą. Labai lengva piktnaudžiauti šiais apribojimais, labai sunku juos nešališkai taikyti.

Vakaruose yra polinkis tyčiotis iš religijos, labiausiai kliūna musulmonams ir katalikams. Nors neneigiama, kad kai kurie vaizdiniai ir teiginiai gali smarkiai įskaudinti tikinčiuosius, žodžio ir išraiškos laisvė ginama. Musulmonai piktinosi dėl Danijos laikraščio Jyllands-Posten išspausdintų Muhameto karikatūrų, kuriomis esą buvo tyčiojamasi iš jų tikėjimo, juos pažemino ir įžeidė. Esą jei galima drausti Holokausto neigimą, nevalia tyčiotis iš pranašo. Veidmainystė – drausti viena, o ne kita.

Nors ne vienas stebėtojas manė, kad Jyllands-Posten, kaip ir vėliau Prancūzijos savaitraštis Charlie Hebdo, gerokai pertempė stygą, retas abejojo jų teise spausdinti karikatūras. Būta aiškinimų, kad karikatūros buvo auklėjimo priemonė. Vakaruose gyvenantys musulmonai turi suprasti, jog šventvagystė nėra nusikaltimas, kad negalima drausti veiksmų ar žodžių vien dėl to, kad jie ką nors užgauna, įžeidžia ar sukelia pasipiktinimą. Trumpi sijonai ar iškirptės gali sukelti uolių musulmonų pasišlykštėjimą , bet įžeisti jų jausmai nėra pagrindas varžyti moterų laisvės rengtis kaip nori. Seniai tyčiojamasi iš Kristaus, kodėl ne iš pranašo? Charlie Hebdo vyriausiasis redaktorius tvirtino, jog reikia spausdinti panašią medžiagą iki tol, kol islamas taps toks banalus kaip katalikybė. Tiesa, girdėti aiškinimų, kad galima religiją kritikuoti, bet reikia tai daryti rimtai apsvarstytais ir ramiai išdėstytais teiginiais. Bet gyvenimas nėra toks paprastas, kartais negalima apsieiti be ironijos, satyros, groteskinių įvaizdžių prisodrintos fantazijos, netgi pajuokos, tad juos reikia leisti.

Iš krikščionybės tyčiojamasi jau pusę amžiaus. Ir kartais piktai. 1987 m. amerikiečių menininkas Andres Serrano fotografijoje Immersion (Piss Christ) (Panardinimas – Myžalų Kristus) buvo vaizduojamas nedidelis plastikinis kryžius, panardintas į menininko šlapimo stiklinaitę. Lygiai prieš penkerius metus Lietuvoje didelį ažiotažą sukėlė Romeo Castelluci spektaklis „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Vyko protesto akcijos prie Nacionalinio Dramos teatro, Seime buvo pasiūlyta rezoliucija, kuri kvietė visuomenę boikotuoti spektaklį, bet ji nebuvo priimta.
Serrano ir Castelluci kūrinių ir pranašo karikatūrų negalima tapatinti su „Keulė Rūkė“ reklama. Pirmuosius du galima ginti meno laisvės vardu (nors man Serrano fotografija yra atgrasi), nurodyti, kad jų tikslas nebuvo teisingai suprastas, o karikatūras – kaip vakarietiško žodžio laisvės supratimo įkūnijimą. Reklama yra kitas dalykas. Pritariu Nidos Vasiliauskaitės tvirtinimui: „Taip, tai YRA patyčia iš krikščionybės, ir tokia kaip reikiant. (…) Ne kritika, „manymas kitaip“, netikėjimas, atsisakymas švęsti ar atsisakymas pagerbti, o spjūvis atsikrenkštus, laukiant efekto.“ Neabejoju, kad reklama buvo stengiamasi šokiruoti, įžeisti, sąmoningai įskaudinti žmones, kad verslui sektųsi. Nebuvo siekiama atkreipti dėmesį į kokias nors nuostatas, kurių reikėtų atsisakyti ir keisti. Kokios galėtų būti tos nuostatos? Reklama yra atstumianti, žmogus, kuris stengiasi iš jos pasipelnyti, atgrasus.

Bet ar reikia ją drausti? Idealiomis sąlygomis pasipiktinę žmones nebelankytų užkandinės, ir ji bankrutuotų. To nebus. Veikiau reklama pritrauks tiek smalsuolių, kad kelis kartus bus galima užmokėti 1500 eurų baudą. Idealiai tikintieji prarytų tas patyčias, suprasdami, kad kuo daugiau jie piktinasi, tuo labiau sureikšminamos tos patyčios. To nebus, nes bus nurodoma, jog įžeisti jausmai yra antraeilis dalykas, blogis – tai pats Kristaus niekinimas.

Reklamos gynėjai gali argumentuoti, kad įstatymas draudžia pažeisti tai, kas neegzistuoja, ar ko negalima tiksliai apibūdinti, būtent – visuomenės moralės. Nuomonių įvairovė esą tokia plati, kad bet kokie apibendrinimai bus netikslūs. Sakyčiau, kad ne. Apklausos gali tiksliai nurodyti, kiek žmonių mano, jog kuris nors elgesys dera ar nedera su visuomenės morale. Jos negali nustatyti, ar įsitvirtinusi dabartinė moralė doroviniu požiūriu verta palaikymo. Kadaise visuomenės moralė entuziastingai palaikė eretikų ir raganų deginimą, kategoriškai smerkė vaikų susilaukusias neištekėjusias moteris. Prieš 30 metų prezervatyvų reklama būtų pažeidusi visuomenės moralę, bet tai rodė ne visuomenės dorą, o jos veidmainiškumą. Visuomenės moralę pažeistų plakatas, kuris vaizduotų du besibučiuojančius vyrus, bet jo platintojai galėtų teigti, kad siekia keisti visuomenės požiūri į homoseksualumą. Nieko panašaus negali pasakyti „Keulė Rūkė“ savininkai.

Esu linkęs manyti, kad galima drausti šią reklamą, nes ji akivaizdžiai piktavališka, bet suprantu, kad aš, ko gero ir teismai, negali to įrodyti. Būčiau ramesnis, jei žinočiau, kad draudimas būtų taikomas tik tokioms reklamoms. Bet nuogąstauju, kad dėl visuomenės moralės bus draudžiama tai, ko nereikėtų drausti, ir bus draudžiama šališkais kriterijais. Vasiliauskaitė teisingai nurodo, kad valstybė turi sukurti savo „piliečiams erdvę – „gatvę“, į kurią išėjus nebūsi apspjaudytas ar suspardytas“. Bet kas nutars, kurie apspjaudymai ir suspardymai baustini? Žinau tik viena – jei VVTAT nutarė skirti baudą, turėjo skirti pačią didžiausią.

Perspausdinta iš DELFI.lt