K. Girnius. Trumpas ir jo generolai
Pastarosiomis dienomis jis kelis kartus viešai kritikavo Senato daugumos vadovą senatorių Mitchą McConnellą, su kuriuo nėra kelias savaites kalbėjęs. Prieš kelis mėnesius Trumpas negailestingai puolė Generalinį prokurorą Jeffą Sessionsą, davė užuominų apie jo atleidimą. Jis nuščiuvo tik po to, kai daugelis respublikonų senatorių atvirai reiškė savo nepasitenkinimą, jų nuomone, visiškai nepagrįstais Trumpo priekaištais. Prezidentas dažnai kritikuoja kitus savo partijos vadovus, atskirus senatorius ir kongresmenus. Jis vadina Vašingtoną, taigi valdžią ir jos institucijas „pelke“.
Bet yra išimtis – kareiviai, ypač generolai. Trumpas yra jais susižavėjęs, apie juos kalba išskirtinai geri. Trys (buvę) generolai užima itin atsakingas pareigas jo administracijoje. Jamesas Mattisas yra tik antrasis kariškis, kuriam Kongresas suteikė leidimą užimti Gynybos ministro pareigas. Nacionalinio saugumo patarėjas yra generolas H. R. MacMasteris. Nacionalinio saugumo patarėjas turėtų sąžiningai supažindinti prezidentą su įvairių organizacijų nuostatomis esminiais saugumo klausimais, o nesistengti įpiršti savo nuomonę. Idealiai jis yra tarpininkas, o ne savo politinės darbotvarkės gynėjas. Trečiasis generolų trejybės narys Johnas Kelly yra Baltųjų rūmų štabo viršininkas, kuris nusprendžia, kas pateks į Ovalųjį kabinetą, taigi, galės kalbėtis su prezidentu ir stengtis jį paveikti, ir kas liks už durų. Joks kitas prezidentas nėra patikėjęs kariškiams tokių pareigų, jiems suteikęs tokių galių formuoti politiką.
Daugelis įtakingų JAV politikų irgi žavisi ginkluotomis pajėgomis, mano, jog kareiviai ir karininkai įkūnija geriausias JAV savybes. Antra vertus, ne vienas kritikas yra nurodęs, kad pomėgis šlovinti savo kareivius yra būdingas militaristinėms valstybėms. Polinkį idealizuoti karius stiprina tai, kad su mažomis išimtimis JAV elitas vengia karinės tarnybos, tad jaučia dėkingumą tiems, kurie daro tai, ką jie patys turėtų daryti. Padeda ir tai, kad kariuomenėje netarnavę, jie nėra susipažinę su karinės tarnybos tikrove, tad linkę romantizuoti ginkluotąsias pajėgas.
Dar neaišku, kokį vaidmenį suvaidins generolų trejybė, nustatant JAV užsienio ir gynybos politiką. Jau sulaukėme pirmųjų nuorodų. Nors Trumpas anksčiau teigė, kad karas Afganistane nusinešė tūkstančius JAV karių gyvybių ir kainavo trilijonus dolerių, jis ką tik nutarė ten siųsti papildomą karių kontingentą. Neabejoju, kad Mattisas ir MacMasteris skatino prezidentą priimti šį sprendimą. Nutarimą siųsti karius entuziastingai palaikė daugelis vadovaujančių politikų. Aršus Trumpo kritikas respublikonų senatorius Lindsay’us Grahamas teigė, kad jis didžiuojasi, jog prezidentas buvo pakankamai išmintingas ir doroviškai susipratęs klausytis savo generolų ir imtis jų patarimų, priešingai nuo Obamos. Ankstesnis Trumo nutarimas bombarduoti Sirijos karinės aviacijos bazę sulaukė plataus Vašingtono elito pritarimo, net kritikai suskubo sveikinti Trumpo ryžtingumą. Obama buvo nuolat kritikuojamas dėl nenoro pasikliauti karine galia.
Teigiama, kad jei esi plaktukas, tai visur matai tik vinis. O jei esi generolas, esi linkęs manyti, jog daugelį problemų reikia spręsti jėga. Ne visi JAV generolai yra karo entuziastai, nes iš patirties žino, jog karas nėra prognozuojamas, ir kad nelengva iškovoti aiškias pergales. Civiliai kartais perdėm lengvabūdiškai žiūri į smurto vartojimą. Per neramumus buvusioje Jugoslavijoje tuometinė Valstybės sekretorė Madelein Albright priekaištavo generolams, klausdama kokia nauda iš tos puikios jų nuolat giriamos kariuomenės, jei nedrįsta ja pasinaudoti. Per Irako invaziją Gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas nepaisė generolų nuogąstavimų, tikindamas, jog ir mažas karių skaičius lengvai valdys padėtį ir užtikrins saugumą Irake. Ne kariškiai, o H. Clinton darė spaudimą Obamai, ilgainiui jį įtikino dalyvauti antpuolyje prieš Libiją, po kurio atsirado dar kita žlugusi valstybė.
Nors JAV generolai neskuba pradėti karų, jie labai nenoriai juos nutraukia, nepasiekę pergalės arba bent garbingos baigties. Jie priešinosi Obamos pastangoms išbristi iš Irako ir Afganistano liūnų, vildamiesi, jog ilgainiui pasiseks nuslopinti priešą. Toks optimizmas nėra pagrįstas. Plataus mąsto sukilimus galima numalšinti tik pradėjus masiškai žudyti civilius ir pažeidinėti tarptautinę teisę, kaip Rusija darė Čečėnijoje.
Generolai ir saugumo tarnybos gali riboti prezidento galimybes priimti reikalingą sprendimą. Obama skundėsi, kad paprašęs generolų ir saugumo patarėjų pateikti jam alternatyvius veiksmų planus, jis sulaukė trijų – du buvo visiškai nerealistiški ir nepriimtini, trečiasis tas, kurį patarėjai buvo anksčiau pasiūlę, o Obama atmetęs. Paprašęs dar kito plano, jam buvo siūlomas tas pats patarėjų plano variantas su mažais pokyčiais.
Yra susiklosčiusi ypatinga padėtis. Pirma, Trumpas yra apsuptas generolų, kurie, be abejo, siekia kas geriausia JAV. Bet turėdami panašų išsimokslinimą, karjerą, ir profesinę patirtį, jie, kaip tas plaktukas, turi ypatingą požiūrį į saugumo klausimus. Paprastai Valstybės departamentas ir profesionalūs diplomatai būtų atsvara, bet Trumpas ne itin pasitiki Valstybės sekretoriumi R. Tillersonu, dar ketina smarkiai mažinti Valstybės departamento gretas.
Antra, įtakingų politikų, akademikų ir apžvalgininkų dauguma mano, kad JAV prestižas ir įtaka smarkiai smuko Obamos prezidentavimo metais. Norint juos atkurti, Vašingtonas privalo agresyviau ginti savo ir savo sąjungininkų interesus, reikalui esant jėga ir kariniais veiksmais.
Trečia, Trumpui užsienio politika yra mažai rūpima terra incognita, bet jis save laiko kietu žmogumi, gebančiu atstatyti JAV galią. Trumpas jau patyrė, kad jo populiarumas auga, kai jis užima kovingesnę poziciją. Jei vis daugiau žmonių nuo jo nusigręš, kils pagunda įsivelti į karines avantiūras, siekiant palaikyti ryžtingo vado įvaizdį. Ir mažai kas priešinsis. Branduolinio mygtuko Trumpas nenuspaus, bet ir kuklesni konfliktai gali sukelti rimtų pasekmių. Būtų ramiau, jei generolo trejybė būtų atskiesta civiliniais patarėjais.
Perspausdinta iš DELFI.lt
