K. Girnius. Vanago laidotuvių reikšmė.

Valstybinės Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės yra bene reikšmingiausias įvykis šįmet Lietuvoje. Valstybė ne tik deramai pagerbė vieną iškiliausių partizanų vadų,bet ir pirmą kartą taip nedviprasmiškai įvertino partizanų pasipriešinimo reikšmę ir vietą Lietuvos istorijoje, davė postūmį pastangoms įveikti savotišką tautinę amneziją, sudarė sąlygas kurti vieningesnį pastarojo šimtmečio istorinį naratyvą. Vanago laidotuvės nėra pirmas kartas, kai valstybė pripažino ir įvertino partizanus. 1999 m. Seimas priėmė įstatymą, kuris pripažino LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingu teisės aktu. Po dešimtmečio Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pažymėta, kad nuo 1949 m. LLKS Tarybos deklaracijos iki jo sušaudymo 1954 m. Jonas Žemaitis buvo kovojančios Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas. 2010 m. Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją pasirašiusiems aštuoniems partizanams buvo suteiktas signatarų statusas. Šie Seimo nutarimai nesulaukė platesnio dėmesio ir pritarimo. Antai už Žemaičio pripažinimą Lietuvos prezidentu pasisakė 41 Seimo narys, prieš – 2, susilaikė – 5, lyg Seimas būtų balsavęs už kurios nors vietovės pavadinimo pakeitimą.

Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės vyko visiškai kitokiu mastu. Dalyvavo prezidentė ir premjeras, diplomatai iš 30 šalių. Manytina, kad tam pritarėjų vyriausybės, o tai reiškia, kad jos iš esmės palaiko arba bent nesipriešina Lietuvos valstybės nutarimui pagerbti Ramanauską, o jo asmenyje – ir visą partizanų judėjimą.

Ramanausko istorija ir asmenybė pagavo tautos vaizduotę. Naują požiūrį ir vertinimą skatino įvairūs veiksniai. Prisidėjo pernai jam iš piršto laužti piktavališki kaltinimai, palaikų atradimas, žinios apie kankinimą bei išskirtinį egzekucijos pobūdį. Todėl juo svarbesnė palaikų palaidojimo reikšmė ir pati vieta. Juk kapuose prisimename mirusiųjų buvimą, čia galima juos pagerbti, prisiminti, melstis už juos, apmąstyti jų gyvenimo kelią, ryžtis jais sekti. Ramanausko kapas yra šalia prezidentų ir signatarų, tad dabar, beveik 30 po Nepriklausomybės atgavimo metų, pagaliau yra žemės plotas sostinėje, kur žmogus gali nueiti ir atiduoti pagarbą partizanams. Kapų svarbą patvirtina kenotafai – antkapiniai paminklai, statomi pagerbti tiems, kurių kapas arba palaidojimo vieta nėra žinoma, bet kuriuos dera pagarbiai prisiminti. Taip pat ir valdžių sprendimai nepalaidoti kai kurių žmonių, sunaikinti jų palaikus, užtikrinti, kad nebūtų žemės ploto, kuris taptų susitelkimo ir įkvėpimo vieta jų gerbėjams. Pirmaisiais pokario metais sovietai slėpė sudegintuosius Hitlerio palaikus, po kelių dešimtmečių juos vėl sudegino ir išbarstė niekada neskelbtoje vietoje. JAV palaidojo Osamą bin Ladeną vandenyno viduryje, kad džihadistai negalėtų jo kūną priglaudusios žemės lopo paversti šventove.

Partizanai turi ne tik gynėjų, bet ir kritikų, manančių, jog jie nėra verti pagarbos. Kritikų priekaištai iš dalies lėmė ligi šiol galiojusį dviprasmišką partizanų vertinimą, priešinimąsi mėginimams įtraukti juos į tautos panteoną, polinkį apskritai apeiti ar nutylėti opią ginkluoto pasipriešinimo istoriją. Provizoriškai kritikus galima suskirstyti į tris grupes: tuos, kurie mano, kad į mišką sulindo žydšaudžiai; tuos, kurie laiko partizanus banditais, žudžiusiais nekaltus civilius; ir „skaistuolius“, kurie iš principo pritaria pasipriešinimui, bet, smerkdami partizanų kovos būdus ir priemones, netiesiogiai smerkia pačius partizanus.

Norime ar nenorime, tenka pripažinti, kad lietuviams primesta žydšaudžių etiketė nuolat kartojama, nors jau praėjo 76 metai nuo šiurpingų 1941 m. įvykių. Žudynes primena ne tik tokie profesionalai kaltintojai kaip Efraimas Zuroffas. Šią vasarą dienraštis New York Times išspausdino straipsnį apie Taliną ir Vilnių iš serijos apie 52 pasaulio vietas, kurias verta aplankyti. Tai aprašymas turistams, kuriame nurodoma, ką verta matyti (ne tik Vilniuje, bet ir kitur Lietuvoje), kur ir ką valgyti, minimi kai kurie istorijos momentai. Pabrėžiama, kad Vilnius kadaise buvo žinomas kaip šiaurės Jeruzalė, jog karo metais žydai žuvo ne mirties stovyklose, bet buvo išžudyti „entuziastingų lietuvių savanorių, tarp jų ir tų giriamųjų Miško brolių“. Atkreipus dėmesį į klaidas, straipsnis buvo patikslintas, nurodant, kad žudynių metu dar nebuvo Miško brolių, bet kad kai kurie žydšaudžiai vėliau jais tapo. Akivaizdu, jog straipsnio autorius menkai nusimanė apie šiuos įvykius, jis jautė, kad net turistams skirtame straipsnyje svarbu nurodyti, jog dalis Lietuvoje didvyriais laikomų kovotojų buvo nusikaltėliai ir kad tuos nusikaltėlius šlovina nemažai lietuvių.

Ne tik mažai nusimanantieji linkę blogai galvoti apie partizanus ir lietuvius. Vienas žinomas vokiečių istorikas man kartą pareiškė, kad būtų įdomu, jei paaiškėtų, jog žinomiausioje fotografijoje štangą laikantis Lietūkio budelis yra partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas, kuris tuo metu buvo plačiau žinomas negu Ramanauskas. Į mano pastabą, kad žudiko veido bruožai yra visai nepanašūs į Lukšos, jis atsakė, kad nereikia skubėti su išvadomis. Kiek bepykdytų dažni, perdėti kaltinimai, vis dėlto negalima neigti, kad partizanavo ir tie, kurie vokiečių okupacijos metais tarnavo policijos batalionuose ir buvo susitepę krauju. Tai nereiškia, kad masinėse žudynėse dalyvavęs vyras vėliau negalėjo nuoširdžiai kovoti už Lietuvos laisvę, išeiti į mišką ne tiek siekdamas išvengti arešto, kiek jausdamas pareigą ginti savo tėvynę. Ir kad buvo kviečiamas vadovauti būriui, nes, skirtingai nuo kitų, jau turėjo partizaninės kovos patirties, kuri didino tikimybę išvengti greito sunaikinimo.

Bet ilgalaikiškiausią poveikį čia vis dar išlaiko nuoseklios sovietų pastangos vaizduoti partizanus buržuaziniais nacionalistais, žudikais ir banditais. Pagal įprastą pasakojimą beveik visi gyventojai entuziastingai pritarę Raudonosios armijos įžygiavimui ir Lietuvos inkorporavimui į SSRS ir tik niekšai bei „liaudies išdavikai“ priešinęsi Lietuvos sovietizacijai. Ši antipartizaniška propagandos kampanija prasidėjo pirmomis antrosios bolševikų okupacijos dienomis ir tęsėsi iki imperijos griuvimo. Net 1987 m. stambiu tiražu buvo išspausdintas stribų pasakojimų rinkinys Liaudies gynėjų žodis. Propaganda neliko be poveikio. Kaip pažymi liaudies posakis, lašas po lašo ir akmenį pratašo, o tas pasakojimas buvo kartojamas daugiau negu 40 metų. Per laiką propagandą ir viešumą užvaldęs naratyvas gali paveikti ir iškreipti atsiminimus, pritaikyti juos prie vyraujančio pasakojimo. Istorikas Christopheris Browningas savo knygoje Remembering Survival: Inside a Nazi Slave-Labor Camp (2010), pažymi, kad 1944 m. žydai iš Starachovicų lagerio buvę išsiųsti į Osvencimą. Kadangi siunčiant kalinius iš lagerio į lagerį nebuvo vadinamosios atrankos geležinkelio rampoje, tad nemažai jų liko gyvi ir ilgainiui buvo išvaduoti. Bet net 33 iš jų vėliau pasakojo, kaip jie pergyveno atranką, nemažai dar pridūrė, kad atranką pravedė pats Josefas Mengele. Neryškūs jaunystės atsiminimų vaizdiniai, kalbų ar gandų apie kaimyno sušaudymą nuogirdos gali po kiek laiko nesąmoningai pastūmėti mėgdžioti sovietų naratyvą, vienareikšmiškai sutapatinusį partizanus su nusikaltėliais, juolab kad nei viešumoje, nei daugelyje šeimų nebuvo kontrnaratyvo, kuris kitaip vaizduotų pasipriešinimą. Plačiai, gerokai plačiau negu dabar norima prisipažinti, vyravo įsitikinimas, kad vaikai namuose neturėtų girdėti to, kas nedera su tuo, kas pasakojama mokykloje ar spaliukų susirinkimuose. Viešoje erdvėje įsitvirtinęs „partizano-bandito“ įvaizdis ilgainiui užgožė alternatyvius supratimus. Jis ganėtinai gajus ir dabar.

Negalima neigti, kad nuo partizanų rankų nežuvo civiliai gyventojai. Ne visi partizanai buvo nepriekaištingi, taurūs kovotojai. Kaip minėta, į mišką pasitraukė ir krauju susitepę vyrai. Keršto motyvai veikė partizanus, kurių kovos draugai buvo nužudyti ir išniekinti, kurių šeimos buvo ištremtos. Ne vienas kaimietis be pagrindo ar piktavališkai partizanams apskundė kaimyną, kuris dėl to nukentėjo. Nepaisant procedūrų ir taisyklių, kuriomis stengiamasi užtikrinti, kad nekaltieji nenukentėtų, teismai ir taikos metu dažnai priima klaidingus sprendimus. Karo lauko teismai – juo labiau. Negalima užmiršti partizanų kovų specifikos. Partizanai ne tiek kovojo beviltišką kovą su sovietų kariuomene ar stambiais saugumiečių daliniais, kiek mėgino užkirsti kelią sovietizacijai bei prievartiniams tradicinės visuomenės pokyčiams, riboti valdžios galią kaimuose, bausti vienus represijų vykdytojus, atgrasinti kitus, puoselėti patriotizmą bei palaikyti jo dvasią, kad išsivadavimo valandą Lietuva ir jos žmonės galėtų kuo greičiau atkurti savo tradicinį gyvenimą. Pirmaisiais pokario metais partizanai save laikė teisėta valdžia, tad ir turinčiais teisę reikalauti paklusnumo. Šiam supratimui pritarė daugelis kaimiečių. Anaiptol ne visi vadinamieji „civiliai“ buvo taikūs, nekalti gyventojai. Šnipai buvo uniformų nedėvintys represijos organų žvalgai, kareiviai be uniformų. Represijos organams talkinę informatoriai buvo partizanams pavojingesni negu eiliniai stribai. Kolaboruojantys valdininkai buvo pagrindiniai, nepakeičiami okupanto valios vykdytojai. Kiti kolaborantai padėjo sudaryti tremiamųjų sąrašus ir kitaip kenkė kaimynams net po to, kai sulaukė partizanų įspėjimų nutraukti savo veiklą. Nemažai jų tapo partizanų baudžiamųjų operacijų taikiniais. Kaimynai ir ypač giminės žinojo, kad artimieji nukentėjo, bet retai žinojo apie jų pačių kenkėjišką veikimą, sumenkindavo ir nustelbdavo turimus įtarimus. Tikrai būta nekaltų aukų, bet ne kiekvienas „civilis“ buvo nekaltas. Ir nužudytų kolaborantų, ir atsitiktinių aukų artimųjų skausmas buvo realus ir patvarus, tad ir jų palikuonys dar ilgai smerks partizanus.

Yra ir tie, kuriuos vadinu „skaistuoliais“ – žmonės, kurie teigia, jog reikia kovoti, ginti laisvę, priešintis okupantui, bet… Kartu jie reikalauja, kad būtų kovojama nieko neskriaudžiant, nepažeidžiant jokių dorovinių normų, išliekant riteriais sans peur, sans reproche. Jei normų kartais nepaisoma, jei nukenčia nekalti žmonės, jei į kovotojų gretas įsileidžiami susitepę asmenys, tai skaistuoliai linkę smerkti pasipriešinimą apskritai bei jos dalyvių daugumą, duodami suprasti, kad gal būtų buvę geriau, jei išvis nebūtų buvę rezistencijos. Šie kritikai dažnai užmiršta, kad pirminis apsisprendimas stoti į kovą priimamas neapibrėžtumo sąlygomis, nežinant, nė nenuspėjant, kuria linkme pasuks įvykiai. Ką turėjo daryti patriotai per pirmąjį bolševikmetį? Iš esmės buvo du pasirinkimai: sėdėti, sudėjus rankas, viliantis, kad viskas baigsis gerai, ir kad kiti atliks tai, ką reikia atlikti, arba rizikuoti, paimti ginklą į rankas ir prisijungti prie sukilėlių, kai prasidės Vokietijos puolimas. Sukilti dar neprasidėjus karui būtų buvusi bergždi savižudybė. Esame linkę užmiršti, jog tuo metu lietuvių daugumai Vokietija atrodė esanti mažesnė blogybė. Nors nemažai buvo žinoma apie nacių režimą, vokiečių planus dėl Lietuvos gaubė nežinojimas, buvo puoselėjama viltis, kad Berlynas pripažins Lietuvos suverenumą, gal suteiks protektorato statusą, kurį turėjo Slovakija. Dėl Sovietų Sąjungos politikos tuo tarpu nebuvo jokių abejonių. Maskva jau buvo okupavusi Lietuvą, vykdė masinius trėmimus, įvedė teroro režimą, slopino tikėjimą, siekė radikaliai pakeisti visus Lietuvos gyvenimo aspektus. Nuoširdžiai buvo nuogąstaujama net dėl tautos išlikimo. Beveik be išimčių buvo griebiamasi ginklo ne tiek vokiečiams padėti, kiek laisvei iškovoti. 1941 m. sukilėliai neklydo sukildami, net derindami pirmuosius veiksmus su vokiečiais. Jie suklupo, pakankamai greitai nepastebėję (post factum matyti, kad viskas turėjo būti aišku po kokios savaitės) ir nereagavę į beribį nacių nuožmumą, per ilgai ir per naiviai puoselėję tikėjimą, kad su naciais bus galima susikalbėti.

Pokario metais Lietuvos jaunimas vėl turėjo rinktis. Stoti į partizanus ar tūnoti namie su viltimi, kad sovietų teroras juos aplenks iki tol, kol Lietuva bus laisva. Daugelis tų, kurie išėjo į mišką, suprato, kad partizano gyvenimas nebus lengvas, bet tik retas galėjo įsivaizduoti, kokiu taps tas „gyvenimas po žeme“, kiek ilgai jis užsitęs, ir kad teks atsidurti doroviškai pavojingose padėtyse, kuriose arba atsilaikys, arba pasiduos spaudimui nusidėti ir imtis tokių veiksmų, kurie pažeis dorovės normas ar jų nepaisys arba kurių dorovinis statusas bus neaiškus. Nėra partizaninio pasipriešinimo be nekaltų civilių aukų; jei jų nebūtų, nebūtų ginkluoto pasipriešinimo. Tą patį galima sakyti ir apie įprastus karus. Net atsargiausiai planuojamas bombardavimas ar apšaudymas pareikalaus nekaltų civilių gyvybių. O bombarduojant miestus sąmoningai buvo siekiama nužudyti kuo daugiau civilių.

1997 m. su Atviros Lietuvos fondo parama buvo išleista moksleiviams skirta Nijolės Gaškaitės knyga Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai, kurioje minima, kad Suvalkijoje Opšrūtų kaime apsigyveno ir pirmąjį kolchozą įsteigė 15 rusų šeimų, kurios nepaisė partizanų įspėjimo išsikraustyti. Partizanai užpuolė ir sunaikino kolchozą. Gaškaitės nuomone, tokios griežtos akcijos buvo viena priežasčių, kodėl Lietuva liko „mažiausiai rusifikuota“. Knygos leidimo rėmėjams užkliuvo šis teiginys, tad į išspausdintą knygą buvo įklijuotos Egidijaus Aleksandravičiaus pastabos, kuriose jis kritikuoja tai, ką laiko autorės mėginimu pateisinti šeimų išžudymą noru sustabdyti rusifikaciją, bei ragina paskaityti dar neišleistą Liūto Mockūno monografiją apie Joną Deksnį, kuriame pristatomas kitas partizanų kovų vaizdavimas. Ši intervencija buvo savotiška cenzūra, vykdoma ne išplėšiant puslapį, bet jį įklijuojant. Užuot leidus skaitytojams patiems vertinti knygą, jiems pranešta, kad knyga ydinga, nes esą perša romantizuotą partizanų kovų vaizdą. Gaškaitė neišlaikė skaistuolių „egzamino“, bet tai nesumažino jos knygos vertės.

Švenčiame nepriklausomybės šimtmetį, minimi signatarai, kalbama apie pasiekimus ir laimėjimus, dėmesio skiriama kančioms. Bet neturime platesnio sintetinio laikotarpio vaizdo. Pirmasis nepriklausomybės laikotarpis aptariamas aptakiai, net Antano Smetonos vaidmuo lieka neapibrėžtas, nors apie jį parašytos bent kelios monografijos. Okupacijų pusšimtmetis skendi rūkuose: radikaliai skirtingai vertinami pirmojo dešimtmečio Holokaustas ir partizanų pasipriešinimas, nesutariama ir dėl vėlyvojo sovietmečio prisitaikymo ir pasipriešinimo apimties ir specifikos. Nereikia iš istorijos laukti greitų ir vienareikšmių aiškinimų. Ideologizuoti istorikų nesutarimai dėl Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nurimo tik apie 1989 m., taigi du šimtmečius po revoliucijos pradžios. Stebuklų nereikia tikėtis ir iš Lietuvos istorikų.

Nuoseklesnio pasakojimo nebuvimas nelieka be pasekmių. Lietuvos tuštėjimą lemia įvairūs veiksniai, daugelis jų susiję su skurdžiu gyvenimo lygiu, bet prisideda ir tai, kad nežinome, ką pasakyti jaunimui, kai jis klausia, kas mes, lietuviai, esame, kodėl aš turėčiau likti lietuvis ir sieti savo likimą su Lietuva.

Pagerbdama Adolfą Ramanauską-Vanagą valstybė pripažino partizanus buvus savo gyvybę paaukojusiais Lietuvos laisvės gynėjais. Viliuosi, kad tai sudarys sąlygas ramiau nagrinėti šį laikotarpį. Atskirų partizanų ar jų veiksmų kritika neturėtų būti laikoma nei įrodymu, kad visi partizanai elgėsi panašiai, taigi lygiai blogai, nei paskata besąlygiškai ginti visus partizanų veiksmus, manant, kad priešingu atveju toliau viešpataus partizanų-banditų įvaizdis, ne ką tikslesnis negu žydų-komunistų mitas. Reikia suprasti ir išsiaiškinti įvykius, įdėti juos į deramą kontekstą, kartu neteisinant to, kas neišteisinama. Kaip rašiau prieš beveik 40 metų, „nevalia vieno mito keisti kitu“. Antra vertus, noras išvengti išteisinimo regimybės nėra pagrindas atsisakyti pastangų suprasti sudėtingą ir prieštaringą tikrovę bei tenkintis lėkštu moralizavimu. Reikia ir žiupsnelio savigarbos, kuris skatintų mažiau rūpintis ir sielotis dėl galimos užsienio kritikos, žinant, kad tokie kritikai dažnai yra menkai susipažinę su svarstomais klausimais, pasikliauja išankstinėmis nuostatomis ir įsijaučia į teisuolių vaidmenį.

Perspausdinta iš „Naujasis židinys-Aidai“.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.