Kariuomenės šimtmetis: nuo iššūkių mėgėjams iki profesionalų kūrybos. D. Šlekio komentaras

Lietuvos kariuomenė savo atkūrimo šimtmetį pasitinka iškilminga rikiuote ir šiuolaikinės karinės technikos paradu Vilniaus Konstitucijos prospekte. Tokia visuomenei skirta šventė dar kartą parodo, kaip toli yra pažengusios krašto apsaugos pajėgos, lyginant su pirmųjų dienų išbandymais tiek 1918, tiek ir 1990 m., kai pirmiausia teko rūpintis gynybos užtikrinimu bet kokiomis turimomis priemonėmis.

Pasak naujienų portalo Alfa.lt kalbinto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docento, karybos eksperto Deivido Šlekio, šiuo metu Lietuvos kariuomenė jau yra geros būklės ir toliau tobulėja. Kaip vienus svarbiausių pasiekimų jis išskiria civilinę kariškių kontrolę ir augantį naujosios kartos karininkijos kūrybingumą bei profesinį raštingumą.

Interviu D. Šlekys apžvelgė reikšmingiausius Lietuvos kariuomenės epizodus per pastarąjį šimtmetį, papasakojo apie 1918 m. atsikūrusios kariuomenės realybę bei įvertino per pastaruosius kelerius metus Lietuvos kariuomenėje įvykusius pokyčius.

– Lietuvos kariuomenė lapkričio 23 d. švenčia atkūrimo šimtmetį. Žvelgiant į istorinę perspektyvą, kokie buvo svarbiausi šio laikotarpio įvykiai ir didžiausi pasiekimai?

– Visų pirma buvo pačios kariuomenės kūrimasis tokiomis sąlygomis, kai dar neaišku, kas ta Lietuva, kas tai per valstybė, ką reiškia būti lietuviu, ir jau iškart vyksta karai. Nėra taip, kad „šiaip sau“ atėjau į kariuomenę ir tiesiog taikos metu treniruojuosi, ruošiuosi. Tau duoda uniformą ir ginklą bei sako „eik, kovok su sovietais“. Paskui turime bermontininkus, turime kovas su lenkais.

Kitaip sakant, kariuomenė kuriasi veikdama. Taip, yra ir klaidų, ir žūčių, bet iš principo ji savo darbą padaro. Ji sugeba sukurti vadinamuosius karinius stabdžius įvairių valstybių ir ideologijų plėtrai, o paskui vadžias jau perima politikai, diplomatai, ir karines pergales konvertuoja į politinius pasiekimus.

Taip pat tektų išskirti Klaipėdos krašto perėmimą, kuriame kariuomenė atliko didžiulį vaidmenį, bet kartu ir žvalgybos tarnybos, ir diplomatinis korpusas. Tai yra, kaip daugelis sakytų, vienintelė pilna, nuo A iki Z suplanuota ir išpildyta Lietuvos kariuomenės operacija tarpukariu. Nepriklausomybės kovos buvo dar tokios chaotiškos, dalyvavo ir užsienio konsultantai, o čia jau buvo mūsų pačių kūryba, fantazija ir padarytas darbas.

Toliau buvo ketvirtojo dešimtmečio vidurio, vadinamosios Raštikio, reformos, kur bandyta kariuomenę keisti, modernizuoti, permąstyti karinį parengimą, pratybas, doktrinas, integruoti tankus, lėktuvus, ruoštis netgi galimai partizaninei kovai.

Dabartinę Lietuvą lyginant su tarpukario Lietuva, svarbus pasiekimas yra kariuomenės vaidmuo politikoje. Tarpukariu kariuomenė yra gana politizuota, ji dalyvauja politikoje, įvykdo perversmą, bando surengti daugiau perversmų, kurie yra sustabdomi, užgesinami. Kariuomenė tuo metu yra gana stipriai įtraukta į vidinę politiką, partinę politiką, ko iš tiesų nėra šių laikų Lietuvoje. To nėra ir dėl ES bei NATO reikalavimų, kad kariuomenės turi būti depolizuotos, karininkai negali būti parlamento nariai, partijų nariai ir pan. Yra išorinis spaudimas, bet kartu ir mūsų istorinė patirtis, sakanti, kad nėra gerai, kai kariuomenė dalyvauja politikoje, o ne treniruojasi miške. Čia yra tas kokybinis skirtumas, rodantis, kad mes tikrai neturime smetoniško tipo kariuomenės.

Kariuomenė daro politiką, bet tai yra biurokratinė politika – ji dalyvauja diskusijose dėl biudžeto, dėl įsigijimų, dirba kartu su Švietimo ministerija dėl jaunimo ugdymo ar su Sveikatos ministerija dėl sveikatos standartų ir t. t. Bet tai yra visai kitas lygmuo nei parlamentinė, vyriausybinė politika. Čia ir yra tas skirtumas tarp tų dviejų Lietuvų, ir aš tai traktuočiau kaip pasiekimą.

Toliau šnekant apie pasiekimus, svarbu paminėti pokarį. Kaip bežiūrėtume, ne visi buvę kariškiai išėjo į partizanus. Tarp partizanų buvo daug turinčių minimalios karinės patirties, tokių, kurie ne tik kareiviais, bet ir šauliais nebuvo. Tačiau tai vis tiek buvo koviniai vienetai, mes juos laikome Lietuvos kariuomenės paveldo dalimi, ir jie yra ypač svarbūs tapatybiškai ne tik Lietuvoje, bet ir kariuomenės struktūroje. Jie labai svarbūs specialiosioms pajėgoms, kurios savo pravardę Žaliukai yra paėmusios iš rezistencijos kovų ir taip tarsi garantuoja ir taktikų, ir idėjinių, ir vertybinių dalykų tęstinumą.

Tuomet prieiname sovietmetį, kurį, deja, tenka prašokti. Vienas kitas lietuvis, reikia pripažinti, neblogai pasirodo ir tarnauja užsienyje, ypač JAV, – pavyzdžiui, buvęs mūsų kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis. Prieiname Nepriklausomybės laiką, kur yra ir 1991 m. įvykiai, kur reikia saugoti parlamentą, mąstyti, kaip saugoti vadovybę, ir tie pirmieji savanorių savigynos būriai, iš kurių kyla ir formuojasi kariuomenė bei visas Krašto apsaugos tarnybos branduolys. Išvedus sovietų kariuomenę, mūsų kariuomenė jau pradeda normaliai kurtis.

Galiausiai prieiname integracijos į NATO laikotarpį, kuris 2004 m. tik prasideda ir tęsiasi iki šiol, – reikia perimti įvairius NATO standartus, nuo visokių biurokratinių, protokolinių dalykų iki technologinių. Bet, kiek leidžia galimybės, mūsų kariuomenė tai daro. Kitas dalykas – nors mastas ir nėra didelis, mes reguliariai nuo 1994 m. dalyvaujame tarptautinėse misijose, tiek taikdariškose, tiek ir kovinėse.

Per beveik 25 metus žuvo tik du mūsų kariškiai. Viena vertus, taip, galbūt mūsų užsienio kolegos globojo, duodavo saugesnes užduotis, bet, kita vertus, tai rodo, kad ir mūsų kareiviai, karininkai, kurie vyksta į misijas, yra tikrai kompetentingi, turintys gerą savisaugos instinktą, nes jeigu blogai atliksi savo karinį darbą, net ir taikdariu būdamas, tai tikrai gali baigtis mirtimi.

Tai, kad visai neblogai dalyvaujame tarptautinėse misijose ir nelėtiname tempo, yra pasiekimas – mes neverdame savo sultyse ir nesame užsidarę tik Baltijos jūros regione, bandome vykti į misijas, kiek leidžia mūsų žmogiškosios, finansinės, politinės galimybės.

Kariuomenė yra visuomenės ir valstybės veidrodis. Valstybė eksperimentuoja, ir kariuomenė vykdė įvairias reformas. Vienos buvo sėkmingesnės, kitos nesėkmingos arba neišbaigtos. Mano manymu, pastarieji penkeri metai rodo, kad mes turime gerą kariuomenę, turime gerus vadus ir, aišku, rimtą politinę paramą. Iš tiesų labai daug darbo atliekama pastaruoju metu: tai ir pratybos, ir įsigijimai, ir kariuomenės struktūros keitimas, nauji batalionai, naujos formuotės, sąjungininkų priėmimas, darbas su jais, buvimas užsienyje. Mes taip pat stengiamės, kad pokyčių vyktų NATO ir ES lygmeniu, ir čia jau ne vien kariuomenė tai daro, bet ir diplomatinis korpusas.

Pasižiūrėjus į šiuos pokyčius, sakyčiau, kariuomenė susitvarko tikrai gerai. Tai rodo, kad yra valios, ryžto, kompetencijos, motyvacijos, galbūt baimės šiek tiek dėl Rusijos, bet kariuomenė padidėjusį darbo krūvį, tempą ir ruošimąsi tikram karui atlaikė gerai. Tai rodo, kad užaugo jaunoji karininkų karta, baigusi Vakaruose mokslus, kuri sugeba žengti šiuolaikiniu žingsniu, įsisavina naujausias sritis, kaip informaciniai karai. Taip pat girdime pagyrų dėl kibernetinės karybos, kas galbūt nėra vien kariuomenės nuopelnas, bet atrodo, kad net ir naujausiose dimensijose, kiek leidžia Lietuvos galimybės, kariuomenė kartu su partneriais rodo pakankamą lankstumą ir kūrybiškumą, prisitaiko ir žengia koja kojon.

Be to, turiu pasakyti, kad per penkerius pastaruosius metus tikrai padaugėjo ir karininkų tekstų bei publikacijų, disertacijų, kalbėjimo viešumoje – politikams, plačiajai visuomenei, studentams. Kariuomenė tapo atviresnė, ji tikrai suprato, kad reikia daugiau mąstyti apie karus, reflektuoti ir ekspertines žinias konvertuoti į konkrečias pratybas, jų scenarijus, ginkluotės įsigijimą ir panašius dalykus. Pokyčiai galbūt nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet svarbiausia, kad pajudėjome, ir tikrai ne sraigės tempu.

– Grįžtant į pradžių pradžią, kaip atrodė tuometinė ką tik atsikūrusi Lietuvos kariuomenė, kuriai 1918 m. teko iškart pasinerti į Nepriklausomybės kovas?

– Tai vyko besitęsiančio pasaulinio karo kontekste, todėl bent karininkija, ar dalis jos, turėjo kovinės patirties, kariai buvo tarnavę carinėje kariuomenėje, kiti pas austrus gal buvę ar vokiečių pusėje kariavę. Dalis kareivių ar bent puskarininkių taip pat jau buvo matę ir pajautę, kas yra karas, bet nemažai buvo ir ūkininkų, kurie prieš tai matė karą kaip civiliai, kentėjo nuo karo nepriteklių ir visų vokiškosios okupacijos pasekmių. Tai buvo žmonės, kurie mokėsi kariauti ir būti kariuomenėje jau karo sąlygomis. Parengimo, treniruočių buvo nedaug, disciplina buvo ugdoma veikiant, o ne prieš veiksmui prasidedant, finansų buvo ne per daugiausia, o tai atsiliepė ginkluotei, uniformoms, visai tvarkai.

Bendrai žiūrint, būta nemažai chaoso, mėgėjiškumo, bet tai būdinga bet kokių valstybių kariuomenėms, kurios paskelbus nepriklausomybę kuriasi kartu su valstybės aparatu, vyriausybėmis, ministerijomis. Pažvelkime į prancūzų revoliucionierių kariuomenę ar George’o Washingtono vadovaujamą JAV kariuomenę pirmaisiais jų nepriklausomybės karo metais – ten irgi valstiečiai kariauja, kurie ilgainiui antroje karo pusėje vis labiau tampa profesionalais.

Ir pas mus tas pats – gana tipinė nepriklausomybės kovų kariuomenė. Ji kuriasi labiau atsispirdama nuo atskirų lyderių – pulko vadų, o ne centralizuoto valdymo iš ministerijos, nes viskas kuriasi. Vėliau Krašto apsaugos ministerijai ir Vyriausybei bus tam tikras iššūkis tuos atskirus pulkų vadus integruoti į bendrą kariuomenę, juos šiek tiek „nukarūnuoti“ ir pasakyti, kad „esi pulko vadas, bet ne kariuomenės, ir negali elgtis, kaip nori“. Tie visi iššūkiai egzistavo, tačiau čia yra tokia tipinė situacija, kai pažvelgi į daugelį valstybių istoriškai – o kaip kitaip, centro nėra, centras tik ilgainiui atsiranda.

– Kas daugiausia lėmė sėkmę Nepriklausomybės kovose?

– Visų pirma, mūsų gebėjimas kautis, nors patyrėme ir pralaimėjimų, skaudžių pralaimėjimų, tokių kaip Vilniaus praradimas, nesėkmė Suvalkuose. Bet buvo ir užsienio pagalbos, pavyzdžiui, kai teko kovoti su bermontininkais, jie jau buvo stipriai gavę į kailį Latvijoje. Kai kuriais atvejais labai pagelbėjo sėkmingas kitų valstybių kariavimas prieš tuos agresorius. Mes sovietus pristabdome, bet sovietus labiau triuškina ir padeda stumti lenkai, o čia jau turime kalbėti atskirai apie sovietų-lenkų karą, kuris Lietuvos teritorijoje persidengė su sovietų-lietuvių, lietuvių-lenkų karais – mes čia turime tokį trikampį. Taip pat svarbus buvo elementarus kareivių herojiškumas – gebėjimas atstovėti mūšiuose, kautis už kažkokią idėją, už Lietuvą, kuri, kaip minėjau, nėra tokia svetima ar nauja, bet kartu dar ir nėra aiškiai apibrėžta.

Tie karai nėra didelio masto, bet jie vis tiek „kraujo nuleidžia“ ir lietuviai parodo, kad gali kautis. Čia ir yra turbūt svarbiausias dalykas, kad pavyko esant tokioms sąlygoms, kai per didžiąją dalį Lietuvos teritorijos žygiavo kitų valstybių kariuomenės, o valstybė kūrėsi dar būdama okupacijos sąlygomis, pritraukti žmonių į kariuomenę, savanoriškai, galbūt kiek priverstinai, juos kažkuo apginkluoti, išmokyti kautis, ir paskui jau statyti į kovą, ir nesvarbu, kaip mėgėjiškai kartais, kaip sunkiai ir su kokiais dideliais nuostoliais, šitie kareiviai kovėsi ir atsilaikė.

Tai turbūt ir yra didžiausias pasiekimas, ir tai tinka kalbant apie visas tris Baltijos valstybes. Tai galbūt buvo tam tikra nuostaba ir sovietams, ir lenkams, kad galiausiai mes sugebėjome atsistoti, kautis ir parodyti, kad šį tą išmokom ir gebam daryti. Ir tai iškart stabdo jų intencijas, parodo, kad gal geriau politiškai pradėti šnekėtis.

– Kaip sukurta kariuomenė veikė tarpukario Lietuvos visuomenę? Koks buvo karininkų socialinis statusas, ar jį galima lyginti su šiandieniniu?

– Tarpukaryje karininkai tikrai yra aukštą socialinį statusą užimantis sluoksnis. Kariuomenės vaidmuo visuomenėje yra didžiulis, ir valstybė skiria daug lėšų kariuomenei – iš dalies dėl to paties karininkų įsitraukimo į socialinį-politinį gyvenimą. Būti karininku yra garbės reikalas, tam tikras pasididžiavimo reikalas – karininkai yra edukuoti žmonės.

Atsiminkime, jog tarpukariu visuomenės edukacija plečiasi, mokyklų tinklas vystomas, bet karininkai turi būti baigę rimtus lietuviškus kursus, o tie, kurie rengiasi eiti aukštesnes pareigas, siunčiami mokytis į užsienį. Dabar mes esame įpratę, kad studentai, dėstytojai važinėja į užsienį mokytis, egzistuoja visokios mainų programos, bet prieš 80–90 metų išvažiuoti mokytis į užsienį ne bet kas gali ir išgali.

Karininkija vien dėl savo intelektualumo tarpukariu atlieka svarbų vaidmenį. Jie yra aktyvūs – rašo ne tik ekspertinius straipsnius, sau, bet ir visuomeninius, kartais dėl to ir įsivelia į politiką, rašo knygas, poeziją. Tie patys Oro pajėgų karininkai stipriai prisideda prie įvairaus sporto kultyvavimo – pavyzdžiui, Steponas Darius buvo didelis futbolo propaguotojas.

Šiandien reikia pripažinti, kad žodis „profesija“ Lietuvoje yra devalvuotas. Yra didelis skirtumas tarp to, kas dabar yra mokytojas, ir kas buvo tarpukariu. Tarpukariu mokytojai taip pat turėjo didesnį statusą. Karininkas šiandien yra matomas kaip vienos iš profesijų žmogus – žmonės nei spjaudosi į juos žiūrėdami, nei suka akis, bet nėra taip, kad prieitų, paspaustų ranką ir sakytų: „Ačiū, kad tarnaujate, ginate mūsų valstybę“, kas galėtų būti siektinas dalykas. Aš sakyčiau, kad sovietinis palikimas davė mums nemažai skepticizmo, kalbant apie kariuomenę.

Dabar jau užaugo nauja, nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta, aukščiausias karininkijos pozicijas užima tie, kurie atėjo tarnauti jau į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, be jokio sovietinio paveldo, net netarnavę sovietinėje kariuomenėje kaip šauktiniai. Pradedame visai kitaip žiūrėti į tą patį karininką, visai kitaip jį vertinti, ir kai kariuomenė labiau atsivers ir išeis į visuomenę, manau, kad bus gal dar didesnis socialinio statuso pakilimas, nes žmonės pamatys, kad karininkas nėra paprastas, prasčiokiškas, gal kartais net bukas žmogus, kuris žino tik kaip iš automato šaudyti.

Karininko darbas yra labai sudėtingas, kompleksinis, reikalaujantis daug funkcijų, žinių ir gebėjimų. Mes kartais elementariai neišmanome to, ir karininkai galbūt ne visada gali parodyti, gal ir nenori. Dabar vyksta atsivėrimas, kai reikia ir visuomenei labiau priimti kariuomenę, ir kariuomenei nebijoti daugiau apie save pasakoti, rodyti.

– Iki šiol diskutuojama, ar vertėjo ginklu priešintis 1940 m. sovietinei okupacijai, ir bene daugiausia kritikos tenka politinei vadovybei. Ar esame pasimokę iš to meto klaidų?

– Aš manau, kad taip. Kariuomenės atstovai tikrai vienareikšmiškai ne kartą ir viešai, ir pokalbiuose yra sakę, kad daugiau nekartosim 1940 m. Kaip 2014 m. pavasarį sakė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Arvydas Pocius, jeigu reikės, tas simbolinis šūvis bus iššautas. Mes vis tiek kažką darysime ir reaguosime.

Bet aš manau, kad tai nėra vien tik kariuomenės požiūris – tą patį pasakytų ir politinė vadovybė ar žmonės, dirbantys pagrindinėse ministerijose. Čia yra klausimas labiau ne apie tai, kas laimės fizinę kovą, bet kas laimės simbolinę moralinę kovą. Nepadarėme to, ką padarė tie patys suomiai ar lenkai. Šiuo metu sakyčiau taip – 1940 m. nekartotumėm, šūviai tikrai būtų iššaunami.

– Ar dabartinis Lietuvos kariuomenės modelis yra optimalus? Ką reikėtų keisti, taikantis prie šiuolaikinių tendencijų?

– Turint omeny, kad Lietuva yra pasienio valstybė su tokiu kaimynu kaip Rusija ir jos agresyviu elgesiu, sakyčiau, kad dabartinis modelis yra optimalus. Aš visą laiką buvau didesnės profesionalizacijos gerbėjas, kas reiškia ir didesnę technologizaciją, o kartu ir didesnes finansines išlaidas. Kariuomenė būtų mažesnė, bet joje kareiviai tarnautų ilgiau, gautų didesnius atlyginimus, naudotų geresnę ginkluotę.

Tačiau šių dienų kontekste neužtenka vien kokybės, reikia ir kiekybės, masės. Šauktiniai yra tie, kurie gal neduos daug kokybės ir neturės daug žinių, kaip valdyti moderniausią ginkluotę, arba mes neišgalėsime jų visų apginkluoti tokia ginkluote, bet jie tikrai duos tą masę. Ir nebūtinai tai bus patrankų mėsa. Mes turbūt turime mąstyti apie karybą, kad ji yra įvairių formų, kad galima pasidalyti skirtingais darbais.

Aš nebūčiau linkęs, kaip siūlo kai kurie politikai, eiti prie visuotinio šaukimo, nes tuomet svarstyklės per daug pasislinktų link mažiau profesionalių, trumpo parengimo kareivių. Tada tie, kurie dabar yra profesionalūs, tarnaujantys brigadose, batalionuose, taptų šauktinių prižiūrėtojais. Jie neturėtų laiko palaikyti savo kvalifikacijos, jos kelti, vykti į rimtas pratybas, nes mes juos tiesiog turėtume išdalyti po daugybę batalionų, kur jie turėtų būti skyrių vadais, būrių vadais, kuopininkais ir t. t. Efektyvumo prasme tai pakirstų kariuomenės veikimą, todėl dabartinis modelis, kai turime apie 4 tūkst. šauktinių ir palengva plečiame profesionalios karinės tarnybos skaičių, yra optimalus. Ir jeigu mes išlaikysime visą šitą struktūrą kartu su savanoriais ir šauliais, manau, kad viskas bus gerai.

Ko trūksta, tai galbūt pasišnekėti, kas ką daro. Man atrodo, šiek tiek nėra susitarta dėl skirtingų kariuomenės rūšių ir veikėjų tarpusavio komunikacijos. Bet čia jau yra tam tikros koncepcinės ir biurokratinės diskusijos, kurios yra labiau antrinės. Kad būtų dėl ko tartis ir ginčytis, svarbiausia reikia kareivių turėti, o jų dabar turime.

– Kalbant apie finansinius aspektus, ar yra pagrindo pasitikėti partijų susitarimu dėl gynybos biudžeto didinimo iki 2,5 proc. BVP 2030-aisiais?

– Pasitikėjimo yra tiek, kad biudžetas bus didinamas. Bet kur nepasitikėjimas atsiranda iš mano pusės, yra tai, kad 2030 m. yra matomi kaip galutinis terminas, iki kurio reikia pasiekti tuos 2,5 proc. BVP. Vadinasi, net jeigu galėtume turėti tokį gynybos biudžetą jau 2025 m., mes to nedarysime. Bent jau dabartinės vyriausybės politika, atrodo, indikuoja tai – „mes pasakėm 2030 m.“, vadinasi, 2030 m. mes ir turėsime 2,5 proc. O gal 2,5 proc. galime turėti 2025-aisiais?

Aš tikrai nesu už tai, kad tokį biudžetą pasiektume 2020–2021 m., – KAM ir kariuomenė tiesiog nesugebės absorbuoti tokio kiekio pinigų, išleisti ir įsisavinti kokybiškai, efektyviai. Trūksta žmonių, trūksta personalo, čia reikia ir viešųjų pirkimų resursų, tai tikrai žinoma. Kariuomenė ir KAM dirba maksimaliomis apsukomis ir, su visa pagarba konservatorių partijos lyderiams, kurie nori didesnio biudžeto ir kuo greičiau, mes turime atsiminti, kad bendrai žmonės nesiveržia į valstybės tarnybą.

Valstybės tarnyba nėra populiarus dalykas atlyginimo prasme, skatinimo prasme, todėl, jeigu norime įsisavinti daugiau pinigų, plėsti mastą, mums tiesiog reikia daugiau žmonių priimti į tą pačią KAM. O ar ten eina žmonės, ar jie nori dirbti ministerijose? Čia jau yra platesnis klausimas, kuris yra už kariuomenės ir ministerijos ribų, čia yra bendras valstybinis klausimas. Aš bijau, kad, jeigu dabartinė konfigūracija išliks tokia pati, partijos manys, kad privalome turėti 2,5 proc. tik 2030 m. ir kad tai nėra vėliausia data, nors reikėtų turėti anksčiau, kiek leidžia galimybės – finansinės, resursų valdymo, žmogiškųjų išteklių.

Tačiau kad ir kiek būtų skepticizmo, bent data yra nurodyta, ir kol dabartinis biudžetas yra palaikomas, truputėlį didinamas, vis tiek judama į priekį, nors ir lėtai.

– Kaip Lietuvės kariuomenė turėtų atrodyti po dešimties metų?

– Pirmiausia, ji tikrai turėtų būti šiek tiek didesnė nei dabar, su daugiau batalionų, kurie pagaliau būtų visiškai sukomplektuoti, apginkluoti ir aprengti. Tai būtų kariuomenė, kuri stengiasi ne tik išgyventi, bet jau kiek „prakutusi“, „drūtoka“, turinti pirmąjį lygį technologinių dalykų, kaip priešlėktuvinė gynyba, „Boxeriai“, prieštankinė gynyba, ir jau pradėjusi pirkti kitus sluoksnius – vidutinio nuotolio raketas ar ilgojo nuotolio raketas. Pastarųjų mes patys neįsigysime, tačiau galbūt partnerystė su sąjungininkais pagelbėtų. Tuomet jau galėtume sakyti, kad gyvename ne išgyvenimo (survival) režimu, o jau gyvename (living), drįstame mąstyti ir tvirčiau jaustis.

Tai bus kariuomenė, vis dar palaikoma ir išlaikoma visuomenės. Kariuomenė, kuri yra raštingesnė, kurios karininkai daugiau užsiima karine ekspertine kūryba, rašo, mąsto apie karus, apie patirtis, kurioje yra stipresnė karinė edukacija, kuri rengia rimtesnes karines pratybas.

Karai, deja, tikrai niekur nedings, ir tikrai dalyvausime tarptautinėse misijose, ir mūsų tempas nesumažės. Pagal visas tendencijas matosi, kad, nors Vidurio Rytai niekur nedings, daugiau būsime Afrikoje, nes jos konfliktai plečiasi.

Kariuomenė bus labiau technologizuota, kibernetika niekur nedings, ji plėsis, turėsime daugiau dronų, labiau išplėtotų informacinės karybos įrankių. Nesu tikras, ar mums reikia tankų ir panašių dalykų, nemanau, kad mes turėsime naikintuvų. Pagal dabartinį partijų susitarimą mes, atrodo, turėsime labiau kovinių sraigtasparnių, kitaip sakant, Oro pajėgos bus kompaktiškos, mažos, bet jau turinčios kažkokį fokusą. Laivynas bus ne ką didesnis negu dabar, tik su modernesniais laivais. Ir toliau dominuos sausumos pajėgos, specialiosios pajėgos išlaikys savo vaidmenį, o gal net kiek išsiplės.

Be to, aš manau, kad per dešimt metų savo vaidmenį bus atradę šauliai. Būsim susitarę, kam jų reikia, kiek jų reikia ir kaip deriname pilietinį pasipriešinimą, ne karinį, partizaninę karybą, reguliariąją karybą, kur ir kas ką daro, kaip kariauja, ir bandome tuos dalykus jungti į visumą.

Nemanau, kad Rusijos grėsmė bus pradingusi. Ji gal nebus visą laiką tokia kariškai karšta, bet tikrai nebus taip atvėsusi, kad galėtume sakyti, jog kariuomenei reikia mažinti tempą.

 

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.