Kas eitų ginti Lietuvos? Pokalbis su politologe Aine Ramonaite

Kas lietuvius įkvepia priešintis? Kas gintų Lietuvą, o kas mėgintų sprukti? Į daugelį panašių klausimų jau turime moksliškai pagrįstus atsakymus.

Dalimi jų su mumis pasidalinti sutiko politologė A. Ramonaitė, kartu su kolegomis (Ieva Petronyte-Urbonavičiene, Pauliumi Skirkevičiumi ir Eugenijumi Vosyliumi) parašiusi netrukus pasirodysiančią knygą „Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės“.

Ar teisingos spėlionės, kad agresijos prieš Lietuvą atveju dauguma žmonių stengtųsi pabėgti į užsienį?

Mūsų tyrimo apie pilietinį pasipriešinimą rezultatai rodo, kad virš 60 proc. šalies gyventojų agresijos atveju nusiteikę likti Lietuvoje, tad masinio bėgimo tikrai nebūtų. Gal kam atrodo kitaip, kadangi nemaža dalis lietuvių užsienyje turi giminaičių ar draugų, ir todėl turėtų pas ką bėgti. Bet koreliacijos tarp to, ar žmogus turi artimųjų užsienyje, ir to, ar šalį paliktų, jeigu ją ištiktų nelaimė, nenustatėme. Tiesa, visai kitokia situacija su žmonėmis, kurie jau dabar norėtų emigruoti – karo atveju jie tikrai bandytų bėgti.

Kiek Lietuvoje žmonių, kurie pasiryžę priešintis?

Į klausimą, ar žmonės asmeniškai prisidėtų prie Lietuvos gynybos, „taip“ atsakė 42 procentai apklaustųjų (nemaža dalis pasirinko atsakymą „nežinau“). Iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir nedaug, bet paskaičiuokim – apklausa reprezentuoja Lietuvos gyventojus nuo 16 metų, iš viso tokių žmonių Lietuvoje yra maždaug 2,5 milijono. 42 proc. nuo 2,5 milijono yra milžiniška masė.

Įdomu, kad ir prie Sąjūdžio veiklos įvairiomis formomis prisidėjo panašus skaičius Lietuvos žmonių – ne daugiau kaip 40 proc. Kartos keičiasi ir tai ne visai tie patys žmonės, tačiau, manau, galima sakyti, kad tiek Sąjūdžio metais, tiek ir dabar pasiryžusiųjų Lietuvą ginti skaičius yra panašiai didelis.

Kokie tai žmonės, kurie pasiliktų ir priešintųsi?

Kalbant bendrai, priešintųsi daugiausiai jaunyvo amžiaus lietuviai vyrai. Didžiausi skirtumai tyrimo metu išryškėjo būtent tarp amžiaus grupių, vyrų ir moterų, ir tarp skirtingų tautybių atstovų. Amžiaus ir lyties tendencijos ypatingai ryškios visų pirma todėl, kad gynybą lietuviai dažniausiai supranta kaip priešinimąsi ginklu.

Visgi moterų pozicija šiek tiek nustebino. Juk paprastai jos labai aktyvios ir daugelyje organizacijų ar pilietinių veiklų aktyvesnės už vyrus. O gynybos reikaluose, atvirkščiai, moterys žymiai mažiau būtų linkusios priešintis ne tik ginklais, bet ir taikiomis formomis. Net kai išskleidėme visą priešinimosi galimybių aibę ir klausėme, ar, pavyzdžiui, dalyvautų taikiose demonstracijose, ar padėtų kariuomenei – visa tai daryti moterys nusiteikusios mažiau nei vyrai.

O ar skiriasi požiūris į krašto gynybą priklausomai nuo to, kur žmogus gyvena – mieste ar kaime?

Didžiuosiuose miestuose nusiteikusių priešintis truputį daugiau, nors būtų galima tikėtis atvirkščiai – juk kaimo žmonės turėtų būti labiau suinteresuoti savo žemę ginti nebūtinai dėl tautinių motyvų, bet dėl savo prisirišimo prie jos, kaip asmeninio turto. Visgi skirtumai tarp miesto ir kaimo gyvenojų labai nedideli.

Kokie dar veiksniai Lietuvos žmones įkvepia priešintis?

Geriausiai nusiteikimą priešintis paaiškina žmogaus socialinė aplinka. Jeigu jį supa žmonės, kurie, jo manymu, eitų šalį ginti, tada ir jis pats priešintųsi. Ten, kur daug norinčiųjų priešintis, jie vieni kitus tik dar labiau įkvepia, tačiau kituose socialiniuose kontekstuose kaip tik juntamas tokių žmonių stygius, ir todėl aplinka gali būti gerokai demotyvuojanti. Netolygumas visuomenėje šiuo klausimu labai didelis.

Žmogaus principinės nuostatos – ar apskritai jam Lietuva rūpi – yra labai svarbios, tačiau nemažiau svarbūs ir įgūdžiai gintis. Jei žmogus nesijaučia galįs savo šaliai padėti, tai jis ir nesijungs į gynėjų gretas – nebūtinai todėl, kad nenorėtų. Taip pat, didėjant žmogaus išsilavinimui, didėja ir tikimybė, kad jis priešinsis, bet aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės mažiau linkę priešintis ginklu.

Yra ir dar vienas svarbus dalykas – labai stipriai veikia pareigos jausmas. Nuo to, kaip žmogus sau atsako į klausimą, ar ginti šalį yra kiekvieno piliečio pareiga, labai priklauso jo paties nusiteikimas. O pats pareigos jausmas – turi jį žmogus ar ne – priklauso galbūt nuo mokyklos, nuo laikmečio, bet ir jau mano minėta socialinė aplinka gali turėti lemiamos reikšmės žmogaus nuostatoms.

Galiausiai, tyrimas rodo, labiau nusiteikęs šalį ginti bus ir tas, kuris taikos metu aktyviai dalyvauja pilietinėse ar visuomeninėse veiklose – net ir choro lankymas didina žmogaus nusiteikimą gintis. Matyt, toks žmogus įsivaizduoja, kad grėsmės atveju nebūtų vienas, kad rastų bendraminčių ir galėtų pasipriešinimą organizuoti kartu su jais.

Ar Lietuvos žmonėms trūksta žinių apie krašto gynybą?

Labai trūksta. Uždavėme klausimą, ko jie imtųsi grėsmės akivaizdoje, nepateikdami atsakymo variantų, ir apie 54 proc. apklaustųjų negalėjo atsakyti arba atsakė, kad nežino. Dalis minėjo, kad lauktų nurodymų, kaip priešintis.

Suprantama, sudėtinga dabar numatyti ateitį – kokio veiksmo reikėtų – bet, kita vertus, kitose šalyse įprasta dar taikos metu žmones supažindinti su bendra saugumo sistema – paaiškinti, kaip elgtis bet kokios grėsmės atveju. Daugiau žinių ir pratybų reikėtų taip pat ir mums.

Sovietmečio bei Sąjūdžio metais žmonės buvo labai kūrybiški ir patys sėkmingai sugalvodavo, kaip priešintis, nes, viena vertus, nebuvo, kas duotų nurodymus, kita vertus, buvo daugybė grupių, socialinių kontekstų, kuriuose žmonės galėjo greitai tas idėjas sugalvoti ir kitus jomis užkrėsti. Taip ir dabar sėkmingai pilietinei gynybai reikalingos pilietinės organizacijos, kurios nebūtinai turi būti vien pilietinės patriotinės, o puikiai tinka ir kultūrinės, sporto organizacijos, ar tiesiog vietos bendruomenės.

Tikrai nebūtina visiems tapti šauliais. Nors jų galėtų būti žymiai daugiau. Istorikai teigia, jog tarpukariu šaulių skaičius Lietuvoje buvo išaugęs net iki 88 tūkstančių, o dabar viso labo turime 10-11 tūkstančių.

Ypatingai svarbu, kad grėsmės akivaizdoje atsirastų žmonių, kurie prisiimtų atsakomybę tapti lyderiais. Kol kas Lietuvoje turime labai daug pasiryžusiųjų prisidėti, tačiau mažiau norinčių organizuoti, tad tikrai derėtų pamąstyti apie lyderių ugdymu užsiimančių organizacijų pasiūlos didinimą.

Į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį, norint išauginti linkusiųjų priešintis skaičių? Kokioms žmonių grupėms reikėtų skirti daugiau dėmesio?

Šalies moterys šiuo klausimu tikrai yra didžiulis neišnaudotas potencialas – su visais gebėjimais ir pilietinio veikimo patirtimi jos būtų puikus valstybės gynybos resursas. Manau, kad ir mobilizuoti moteris būtų pakankamai lengva, gal tik reikėtų daugiau apie tai kalbėti, kad tokia idėja apskritai ateitų žmonėms į galvas – kad gynyba yra ne tik vyrų, bet ir moterų reikalas.
Taip pat galėtume daugiau dėmesio skirti tautinių mažumų integracijai. Daugelis iš jų yra ne tik lojalūs Lietuvos valstybei, bet ir potencialiai pasiruošę ją ginti, tačiau yra mūsų įskaudinti, nes dažnai esame linkę juos nurašyti.

Tačiau jei manęs klaustumėte vieno vienintelio sprendimo, ką dar reikia padaryti, tai vis dėlto manau, kad Šaulių sąjungos išplėtimas bent jau iki pusės to, ką turėjome tarpukariu, būtų milžiniškas žingsnis į priekį. Šaulius aš matau kaip potencialiai galingą pilietinio pasipriešinimo organizavimo jėgą, galinčią reaguoti ir į tas hibridines grėsmes, kur bandymas kovoti ginklu galėtų netgi pagadinti reikalus.

Juk jei naudojamas ginklas, priešui lengva situaciją apsukti savo naudai. O jeigu su provokacijomis kovojama taikiomis priemonėmis, gerokai lengviau išlaikyti moralinį autoritetą savo šalyje ir užsienyje. Kitas svarbus dalykas – jeigu žmogus priklauso tokiai organizacijai kaip šauliai, jis neabejotinai kreips visą savo socialinę aplinką patriotine kryptimi. Tad įsivaizduokime, kad turime 50 tūkstančių patriotiškai nusiteikusių šaulių ir dar priskaičiuokime jų aplinką: tėvus, brolius, seseris. Tai būtų milžiniškas efektas.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt